Dažnai kartojau -
ką sakyti dar,
kuomet jau viskas pasakyta?
Paveikslais, muzika, raidėm ir žodžiais,
Šventom Kalėdom ir Betliejum
su atkeliavusia virš jo žvaigžde.
Su Kristaus gimimu ir jo mirtim ant kryžiaus,
su laikmečiais nuo jo iki manęs.
Nebūna taip, kad mintyse galėtum pailsėti,
nebūna taip, kad sąžinė rami —
daug kartų šitoks turtas degė,
dejavo koncentracijose pelenų.
O štai dabar net ir diena negęsta,
nors netikėk, jog prarasta tiek daug,
kuomet Savęsp,
nubunda iš fantazijų, iš mitų
ir ant duonelės tepęsi kasdien.
Dzieduli Feliksai, dar trupinėlį pailsėk
ir tu, o Moterie, taip pat.
Kaip skaudžiai kelią į save randu!
Suradęs gi – nemoku patikėti.
Lig šiol nepratariau dar vardo jos,
nors jis lietum ir Griunvaldu
po mano sielą neršia,
o ir pati, parėjusi ant slenksčio,
aukščiau negu į sostą sėdasi.
Ir nebandyk jos išprašyti
anė medum,
anė karu.
- Sakėte, mano krikšto tėvas supa tėtę? Divas? Na taip, jis vyresnis. Vadindavau tota.
- Šaunu, kad atsimeni, bet čia jis irgi vaikis. Išnešti tokią atmintį net Savęsp(i) ne kiekvienam pavyksta. Bandyk, gal tau pasiseks. Aš irgi džiaugsiuosi, galėjusi padėti. O jeigu Vidinis pyktų, kad čia atnešiau nedidelį savo gyvenimo kampelį, nepaisyk jo. Jis irgi dažnai nežino ką daro.
- Savo?
- Tingi mąstyti, nemąstyk, - atsiliepė
- Tai dabar šis, kaip sakote, „gyvenimo kampelis“ ir liks čia?
- Jeigu mokėsim būti savyje, tai kaip kitaip? Žinoma, kad liks. Galėtum vadinti jį Felikso ir Karolinos kiemu. Karlonų prie Ūso balos pradžia.
Patylėjau, norėdamas geriau susivokti, bet vientiso vaizdo nebuvo. Paklausiau irgi ne to, kas galėję labiau derėti.
- Sakykit, ar mūsų dialogus galėčiau pasiūlyti vaidinimams scenose?
- Ak, Pranuci, Pranuci, - linksmiau atsiduso Moteris. Ją įvairiai vadinau: Motina, Pirkaitiene, Namų Slenksčiu, dar kitaip, bet dažniausia Sėdinčiąja Ant Slenksčio. O yra ir prigimtinis, tikras, ypatingas vardas ir žinau, kaip labai, būnant Savęspi, reikia jį, taigi, jos vardą, saugoti, kad Moteris neprarastų dvasingumo. Jeigu kartais jį kušteliu, tai tik lyjant ir tik lietui ir sau.
Dabar Moteris ir vėl, tik jau pažemintu balsu:
- Nagi ateik, pasupsi tėtį. Tik pasiimki kiškio pyrago. Krikštatėvis norės dovanų. Ak, kaip gerai, kad vaikai moka džiaugtis pasakomis ir iš jų rankų priimti širdžiai brangiausias dovanas,— ir atpjovusi storą riekę duonos padavė man.
- Aš negailėčiau jam duoti daugiau, - pasakiau.
- Nereikia daugiau. Čia daugiau niekuomet nebūna, - pasakė Sėdinčioji Ant Slenksčio, o po valandžiukės: — Nieko, o nieko, Pranuci, daugiau ir nereikia.
Simonas Kadaginis sako, kad patinka
ką sakyti dar,
kuomet jau viskas pasakyta?
Paveikslais, muzika, raidėm ir žodžiais,
Šventom Kalėdom ir Betliejum
su atkeliavusia virš jo žvaigžde.
Su Kristaus gimimu ir jo mirtim ant kryžiaus,
su laikmečiais nuo jo iki manęs.
Nebūna taip, kad mintyse galėtum pailsėti,
nebūna taip, kad sąžinė rami —
daug kartų šitoks turtas degė,
dejavo koncentracijose pelenų.
O štai dabar net ir diena negęsta,
nors netikėk, jog prarasta tiek daug,
kuomet Savęsp,
nubunda iš fantazijų, iš mitų
ir ant duonelės tepęsi kasdien.
Dzieduli Feliksai, dar trupinėlį pailsėk
ir tu, o Moterie, taip pat.
Kaip skaudžiai kelią į save randu!
Suradęs gi – nemoku patikėti.
Lig šiol nepratariau dar vardo jos,
nors jis lietum ir Griunvaldu
po mano sielą neršia,
o ir pati, parėjusi ant slenksčio,
aukščiau negu į sostą sėdasi.
Ir nebandyk jos išprašyti
anė medum,
anė karu.
- Sakėte, mano krikšto tėvas supa tėtę? Divas? Na taip, jis vyresnis. Vadindavau tota.
- Šaunu, kad atsimeni, bet čia jis irgi vaikis. Išnešti tokią atmintį net Savęsp(i) ne kiekvienam pavyksta. Bandyk, gal tau pasiseks. Aš irgi džiaugsiuosi, galėjusi padėti. O jeigu Vidinis pyktų, kad čia atnešiau nedidelį savo gyvenimo kampelį, nepaisyk jo. Jis irgi dažnai nežino ką daro.
- Savo?
- Tingi mąstyti, nemąstyk, - atsiliepė
- Tai dabar šis, kaip sakote, „gyvenimo kampelis“ ir liks čia?
- Jeigu mokėsim būti savyje, tai kaip kitaip? Žinoma, kad liks. Galėtum vadinti jį Felikso ir Karolinos kiemu. Karlonų prie Ūso balos pradžia.
Patylėjau, norėdamas geriau susivokti, bet vientiso vaizdo nebuvo. Paklausiau irgi ne to, kas galėję labiau derėti.
- Sakykit, ar mūsų dialogus galėčiau pasiūlyti vaidinimams scenose?
- Ak, Pranuci, Pranuci, - linksmiau atsiduso Moteris. Ją įvairiai vadinau: Motina, Pirkaitiene, Namų Slenksčiu, dar kitaip, bet dažniausia Sėdinčiąja Ant Slenksčio. O yra ir prigimtinis, tikras, ypatingas vardas ir žinau, kaip labai, būnant Savęspi, reikia jį, taigi, jos vardą, saugoti, kad Moteris neprarastų dvasingumo. Jeigu kartais jį kušteliu, tai tik lyjant ir tik lietui ir sau.
Dabar Moteris ir vėl, tik jau pažemintu balsu:
- Nagi ateik, pasupsi tėtį. Tik pasiimki kiškio pyrago. Krikštatėvis norės dovanų. Ak, kaip gerai, kad vaikai moka džiaugtis pasakomis ir iš jų rankų priimti širdžiai brangiausias dovanas,— ir atpjovusi storą riekę duonos padavė man.
- Aš negailėčiau jam duoti daugiau, - pasakiau.
- Nereikia daugiau. Čia daugiau niekuomet nebūna, - pasakė Sėdinčioji Ant Slenksčio, o po valandžiukės: — Nieko, o nieko, Pranuci, daugiau ir nereikia.
Simonas Kadaginis sako, kad patinka
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą