— Ar girdi? Ateik! - dar kartą pašaukiau Vidinį, nors žinojau, kad ir dabar neskubės. Abu žinom, kad dėl to nei geriau, nei blogiau. Tik retkarčiais pasitaiko, kad susieiname būtinybės verčiami. Bet šis kvietimas gal išskirtinis, nors irgi ne toks, kad jo labai reikėtų, bet vis dėlto pasidarė įdomu, o tai todėl, kad pakėlęs 2006 metų, gruodžio užrašus, buvau perskaitęs:
„Vakarykštė diena manyje dar nesibaigia. Tai, matyt, todėl, kad vakar sukako šimtas metų, kai gimė tėtis. Prisiminiau vėlai, jau apyvakarėje ir tai apkartino nuotaiką. Pasirodo, kad mirusius prisimenam paskiausiai net tuomet, kai ant stalo dėliojame Kūčių vakarienę. Ir kitas svarbus dalykas: vakar pirmą kartą viešai paklausiau, kas jis, Vidinis? Velnias ar dievas? Ir tai, sakyčiau, jį supykdė, nes naktį buvo agresyvus“.
— Šito gero pas jį ir dabar netrūksta, — burbtelėjau neatitraukdamas akių nuo beveik prieš dvidešimt metu rašyto teksto, tačiau netrukus dvasioje kažkas sukrebždėjo – parūpo įdomumo dėlei išgirsti jo atsakymus į klausimus, kurie tokie pat, kaip tų metų Kūčių dieną.
Vidinis šalia atsirasti neskubėjo. Aš gi nesiskubinau jo laukti. Gal ir todėl, kad akis užkabino „pametęs“ raidę žodis, kuris be jos akis badė beprasmybe „šlas“ ir man neiškart pavyko įminti pamestą raidę „i“ ir ją priglaudus prie raidės „š“ restauruoti, atkurti „šlas“ į „šilas“. Pradėjau specialiai išmetinėti raides iš žodžių ir stebėti, kaip jie atrodo tartyje, o vėliau lyg ir apgiedoti eksperimentą.
O raide, nesvarbu
ar didelė tu, ar maža,
keli tik tiek, kiek žodžiui reikia.
Ir jeigu man reikės kada
parodyti į saiko esmę,
prašysiu, kad nebūtum neklusni
ir nors kartelį vieną,
nors labai trumpam
paliktum žodį, patikėtą tau..
Va, tu pirmoji abėcėlėje esi
Ir vardas tavo A,
Liūdnai mąstau, kas atsitiktų jei,
išnyktumei iš žodžio Lietuv a?
Nors paskutinė ten esi
Kas atsitiktų žodžiui Dzūkij a?
Ir ten tu paskutinė
Savo varde aš dvi tave laikau
Kas atsitiktu, jei išnyktų nors viena?
Pr nas, Pran s
O jei abi?
Pr n s
Užsiėmęs tokiais niekučiais, nepastebėjau atėjusio Vidinio, kuris, kaip supratau, greit perprato vaikišką eksperimentą su žodžių raidėmis. Nedelsdamas ir pavaidindamas pyktelėjusį, ištariau priekaištą taip, kaip jis užrašytas:
— Dieną miegi, naktį triukšmauji. Ne vienas gi.
— Žinau, kad ne vienas. Būdamas vienas netriukšmaučiau, — atsakė, kaip parašyta užrašuose prieš beveik 20 metų.
— Ša, ša. Tyliau. Nebūk garvežys, Vidini. Už sienos — žmonės. Vėl bars, pyks, kvies policiją. Ir bendrai — kas su tavimi darosi? — kartojau, kaip parašyta „Užrašuose kitaip“.
— Atrodo, kad šiukšlynu paversti rankraščiai tau, Pranuci, ne atsakymas, ko triukšmauju, ko nori Vidinis. Žinau, daug kas į viršūnes stiebiasi arba, tarkim, garbės siekia tyliai, pagal posakį - tyli kiaulė giliai žemę knisa. Bet, kaip žinai, priklausau tai mažumai, kuri triukšmauja, šitaip liudija, kad nesame tuščia vieta. Ir reikalaujame pripažinimo. Ir šis popierinis šiūkšlynėlis, dėl kurio tiek iškentėjau kūrybos kankynėse - irgi netylės. Triukšmausime ir būsime išgirsti. Netiki? Abejoji? Taip kaip buvo, daugiau nebus — kalbėjo Vidinis it skaitydamas užrašus.
— Apie ką tu?
O Vidinis ir vėl kaip Tada:
— Negaliu, nemoku ramiai žiūrėti į pradangintas viltis. Per tuos metus tiek rašalo išrašėme, o ką turime? Makulatūrą. Argi ne tu įtikinėjai: būsime rašytojai, Vidini, žodžio meistrai, tūzai literatūroje. Tfu!
— Sakiau, nebūk garvežys, - raminau Vidinį, bet jis ir vėl įsakmiai ir kaip parašyta:
— Sėsk! — ir triukšmingai prie kojų paslinko aptrintą kėdę. Atsisėdau kaip tada, nežinodamas ką daryti ir jaučiau, kad kurį laiką Vidinis apžiūrinėja mane. Irgi kaip tada. Žvilgsnis priekabus. Prireikė kelis kartus pasikelti perkeliant kėdę iš vienos vietos į kitą, kol sėdinčio ant kėdės reginys įtiko.
— Nemanyk, kad priekabiauju. Tai turėjo įvykti anksčiau, gerokai anksčiau, negu tada, kai buvo parašyta:
„Pirmas paveikslas, pirma scena.
Vaidinimas prasidėjo“
Jūs sakot - trokštate poezijos?
Na, žinoma, ir aš.
Bet kaip, iš ko išausti ją?
Galbūt ateis tas laikas, bet
Ne šiandien, ne dabar, deja.
„Vakarykštė diena manyje dar nesibaigia. Tai, matyt, todėl, kad vakar sukako šimtas metų, kai gimė tėtis. Prisiminiau vėlai, jau apyvakarėje ir tai apkartino nuotaiką. Pasirodo, kad mirusius prisimenam paskiausiai net tuomet, kai ant stalo dėliojame Kūčių vakarienę. Ir kitas svarbus dalykas: vakar pirmą kartą viešai paklausiau, kas jis, Vidinis? Velnias ar dievas? Ir tai, sakyčiau, jį supykdė, nes naktį buvo agresyvus“.
— Šito gero pas jį ir dabar netrūksta, — burbtelėjau neatitraukdamas akių nuo beveik prieš dvidešimt metu rašyto teksto, tačiau netrukus dvasioje kažkas sukrebždėjo – parūpo įdomumo dėlei išgirsti jo atsakymus į klausimus, kurie tokie pat, kaip tų metų Kūčių dieną.
Vidinis šalia atsirasti neskubėjo. Aš gi nesiskubinau jo laukti. Gal ir todėl, kad akis užkabino „pametęs“ raidę žodis, kuris be jos akis badė beprasmybe „šlas“ ir man neiškart pavyko įminti pamestą raidę „i“ ir ją priglaudus prie raidės „š“ restauruoti, atkurti „šlas“ į „šilas“. Pradėjau specialiai išmetinėti raides iš žodžių ir stebėti, kaip jie atrodo tartyje, o vėliau lyg ir apgiedoti eksperimentą.
O raide, nesvarbu
ar didelė tu, ar maža,
keli tik tiek, kiek žodžiui reikia.
Ir jeigu man reikės kada
parodyti į saiko esmę,
prašysiu, kad nebūtum neklusni
ir nors kartelį vieną,
nors labai trumpam
paliktum žodį, patikėtą tau..
Va, tu pirmoji abėcėlėje esi
Ir vardas tavo A,
Liūdnai mąstau, kas atsitiktų jei,
išnyktumei iš žodžio Lietuv a?
Nors paskutinė ten esi
Kas atsitiktų žodžiui Dzūkij a?
Ir ten tu paskutinė
Savo varde aš dvi tave laikau
Kas atsitiktu, jei išnyktų nors viena?
Pr nas, Pran s
O jei abi?
Pr n s
Užsiėmęs tokiais niekučiais, nepastebėjau atėjusio Vidinio, kuris, kaip supratau, greit perprato vaikišką eksperimentą su žodžių raidėmis. Nedelsdamas ir pavaidindamas pyktelėjusį, ištariau priekaištą taip, kaip jis užrašytas:
— Dieną miegi, naktį triukšmauji. Ne vienas gi.
— Žinau, kad ne vienas. Būdamas vienas netriukšmaučiau, — atsakė, kaip parašyta užrašuose prieš beveik 20 metų.
— Ša, ša. Tyliau. Nebūk garvežys, Vidini. Už sienos — žmonės. Vėl bars, pyks, kvies policiją. Ir bendrai — kas su tavimi darosi? — kartojau, kaip parašyta „Užrašuose kitaip“.
— Atrodo, kad šiukšlynu paversti rankraščiai tau, Pranuci, ne atsakymas, ko triukšmauju, ko nori Vidinis. Žinau, daug kas į viršūnes stiebiasi arba, tarkim, garbės siekia tyliai, pagal posakį - tyli kiaulė giliai žemę knisa. Bet, kaip žinai, priklausau tai mažumai, kuri triukšmauja, šitaip liudija, kad nesame tuščia vieta. Ir reikalaujame pripažinimo. Ir šis popierinis šiūkšlynėlis, dėl kurio tiek iškentėjau kūrybos kankynėse - irgi netylės. Triukšmausime ir būsime išgirsti. Netiki? Abejoji? Taip kaip buvo, daugiau nebus — kalbėjo Vidinis it skaitydamas užrašus.
— Apie ką tu?
O Vidinis ir vėl kaip Tada:
— Negaliu, nemoku ramiai žiūrėti į pradangintas viltis. Per tuos metus tiek rašalo išrašėme, o ką turime? Makulatūrą. Argi ne tu įtikinėjai: būsime rašytojai, Vidini, žodžio meistrai, tūzai literatūroje. Tfu!
— Sakiau, nebūk garvežys, - raminau Vidinį, bet jis ir vėl įsakmiai ir kaip parašyta:
— Sėsk! — ir triukšmingai prie kojų paslinko aptrintą kėdę. Atsisėdau kaip tada, nežinodamas ką daryti ir jaučiau, kad kurį laiką Vidinis apžiūrinėja mane. Irgi kaip tada. Žvilgsnis priekabus. Prireikė kelis kartus pasikelti perkeliant kėdę iš vienos vietos į kitą, kol sėdinčio ant kėdės reginys įtiko.
— Nemanyk, kad priekabiauju. Tai turėjo įvykti anksčiau, gerokai anksčiau, negu tada, kai buvo parašyta:
„Pirmas paveikslas, pirma scena.
Vaidinimas prasidėjo“
Jūs sakot - trokštate poezijos?
Na, žinoma, ir aš.
Bet kaip, iš ko išausti ją?
Galbūt ateis tas laikas, bet
Ne šiandien, ne dabar, deja.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą