Čia dienos jau negesta —
tik atsimink, ar panorėk
ir jos ateis pabūti.
Jų vaizdas toks it kupetoje šienas—
išdžiūvusi žolė išsipeša
keliauja vėl į pievą
ir sužaliuoja kaip lig dalgio mosto.
Įvardinkit nors vieną
kas į mane, kaip kvailį neparodo?
O buvo: taip ir aš maniau —
jei išėjai į kupetą, vadinasi – negrįši.
Ant lavonėlio žalio,
užšokę žiogas čirpina smuikelį:
sudie, žolele,
jau kitos rasos – be tavęs.
Argi ne taip ir aš,
galėjęs pasakyti? —
Sudiev, dzieduli Feliksai,
Mana būtis jau – be tavęs.
Bet... cikt ir cikt girdžiu,:
iš titnago ugnelę skelia
įsirusenusi pintis, suktinę kuria,
per burną — dūmas
ir per nosį — dūmas.
Dziedulis čepsi lūpomis – gardu!
Ne!
Be tavęs, senoli, niekur man nebūti.
Galėjęs jau anksčiau taip pakalbėti,
kai lopšyje supau aš savo tėtį
bet ir dabar kaip pasakoj esu.
Pakibęs dūmas susiraitė,
tartum paveikslas dėjosi į rėmą
ir šit regiu save -
toks panašus, kaip kad Tada.
Vaidinimas? Scena? Dar kas?
Bet kas nebūtų
O kaip... Tada.
Tingiai pasilenkiau ir, pakėlęs nuo grindų seną, laiko nugeltintą popiergalį, skaitau:
„Ir ką jam galiu pasakyti? Nebent, kad atrodo, kaip ištrūkęs iš „Palatos Nr. 6“., — pykau tyloje. Bet pasirodė, kad ir tyloje girdimumas nemenkas
— Taip manai? — klausė
— Dėl to abejonių nėra. Tačiau jeigu su genijais mums nusibodo šnekėti arba vieni kitų nesuprantam — kas beliko daryti? Rizikuoti? Sėsti su jais į vieną valtį, — tęsiau net užmiršęs, dėl ko su Vidiniu taip susipykome. Pabandžiau susikaupti, atsiminti, bet tai tuoj pat
padaryti nepasisekė. Todėl atrodytų, kad protingiausia negaišti laiko, o tokius užrašus atiduoti makulatūrai. Juolab, kad toliau sunkiai įskaitomomis raidėmis skliausteliuose parašyta:
(Prieinu prie popierių)
Prie kokių popierių reikėję ar paketinta prieiti? Popierinio šiukšlyno aplink mane visuomet tiek, kad saugok nuo tokios betvarkės net mano priešus. Bet užmiršti dalykai neretai patraukia. Ypatingai, kai esi jau sukempėjęs, bet dar sugebi sugrįžti žole ir laiku apžėlusiais takais į vietas, paliktas prieš daug metų. Akys pavargusios, sunku skaityti išblukusį popiergalio tekstą, tačiau stengiuosi perskaityti, kol pagaliau atsiranda dar vienas perskaitytas sakinys. Jis irgi įspraustas kabutėse:
(Veiksmas prasideda ir tęsis, kol suspėsiu parašyti šį scenos kūrinį)
Scenos?!
tik atsimink, ar panorėk
ir jos ateis pabūti.
Jų vaizdas toks it kupetoje šienas—
išdžiūvusi žolė išsipeša
keliauja vėl į pievą
ir sužaliuoja kaip lig dalgio mosto.
Įvardinkit nors vieną
kas į mane, kaip kvailį neparodo?
O buvo: taip ir aš maniau —
jei išėjai į kupetą, vadinasi – negrįši.
Ant lavonėlio žalio,
užšokę žiogas čirpina smuikelį:
sudie, žolele,
jau kitos rasos – be tavęs.
Argi ne taip ir aš,
galėjęs pasakyti? —
Sudiev, dzieduli Feliksai,
Mana būtis jau – be tavęs.
Bet... cikt ir cikt girdžiu,:
iš titnago ugnelę skelia
įsirusenusi pintis, suktinę kuria,
per burną — dūmas
ir per nosį — dūmas.
Dziedulis čepsi lūpomis – gardu!
Ne!
Be tavęs, senoli, niekur man nebūti.
Galėjęs jau anksčiau taip pakalbėti,
kai lopšyje supau aš savo tėtį
bet ir dabar kaip pasakoj esu.
Pakibęs dūmas susiraitė,
tartum paveikslas dėjosi į rėmą
ir šit regiu save -
toks panašus, kaip kad Tada.
Vaidinimas? Scena? Dar kas?
Bet kas nebūtų
O kaip... Tada.
Tingiai pasilenkiau ir, pakėlęs nuo grindų seną, laiko nugeltintą popiergalį, skaitau:
„Ir ką jam galiu pasakyti? Nebent, kad atrodo, kaip ištrūkęs iš „Palatos Nr. 6“., — pykau tyloje. Bet pasirodė, kad ir tyloje girdimumas nemenkas
— Taip manai? — klausė
— Dėl to abejonių nėra. Tačiau jeigu su genijais mums nusibodo šnekėti arba vieni kitų nesuprantam — kas beliko daryti? Rizikuoti? Sėsti su jais į vieną valtį, — tęsiau net užmiršęs, dėl ko su Vidiniu taip susipykome. Pabandžiau susikaupti, atsiminti, bet tai tuoj pat
padaryti nepasisekė. Todėl atrodytų, kad protingiausia negaišti laiko, o tokius užrašus atiduoti makulatūrai. Juolab, kad toliau sunkiai įskaitomomis raidėmis skliausteliuose parašyta:
(Prieinu prie popierių)
Prie kokių popierių reikėję ar paketinta prieiti? Popierinio šiukšlyno aplink mane visuomet tiek, kad saugok nuo tokios betvarkės net mano priešus. Bet užmiršti dalykai neretai patraukia. Ypatingai, kai esi jau sukempėjęs, bet dar sugebi sugrįžti žole ir laiku apžėlusiais takais į vietas, paliktas prieš daug metų. Akys pavargusios, sunku skaityti išblukusį popiergalio tekstą, tačiau stengiuosi perskaityti, kol pagaliau atsiranda dar vienas perskaitytas sakinys. Jis irgi įspraustas kabutėse:
(Veiksmas prasideda ir tęsis, kol suspėsiu parašyti šį scenos kūrinį)
Scenos?!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą