Aš esu biblioteka.
Aš nesu nei sienos, nei lentynos.
Net ne knygos,
Sustatytos eilėmis
Aš esu pasaulio išmintis.
Būtent toks tas užrašas, kurį perskaitęs popieriaus skiautelėje pasijutau kaip peluose radęs grūdą, tačiau perskaityti jį nebuvo lengva. O ir nedrąsu kalbėti, kad ją susiradau pats. Vakaras buvo neramus, susidrumstęs, danguje it lenktyniaudami plaukė baltai- juodi paraudusiomis papilvėmis debesys, o po vietovės apylinkes, įsismarkavusiais gūsiais švaistėsi vėjas, pakeldamas nuo žemė, ką tik lengvesnio suradęs ir išnešiodamas, nepaisydamas – kur. Popieriaus skiautelė prisiplakė prie smilkinio. Taigi, nepasakysi, kad ją suradau; labiau panašu, kad tai dovana, juolab, jog pripažįsti, kad ji džiugina, kad reikalinga. Nedrąsu kalbėti, kad ir teksto autorė yra M. Šaginian, nes tarp šio parašo ir teksto įterptas kitas, mano galva, nesietinas su pirmuoju: Net ir akademikui didelė valstybinė biblioteka labiau verta „Alma mater“ vardo, negu universitetas. Abu tekstus nebuvo lengva perskaityti, tačiau dar labiau nedrąsu abu tekstus priskirti M. Šaginian. Pagaliau, kas ji? Ar tikrai M. yra Jj t. y. Marieta, kuri išleista knyga apie Lenino senelius įsiutino Staliną?
Tai jau buvo sielai reikalingi atradimai tiesiog todėl, kad darėsi įdomu, tačiau dar labiau krestelėjo pakelta nedidelė geltonu apdarui knygelė. Man nepasisekė jos išlaikyti rankose. Pakėlus ją, vėjo šuoras lyg tyčia išpūtė iš jos virželių puslapius ir jie pasklido po erdvę, išnešiojami ir visas puses, keliami į viršų ir nuleidžiami į pažemę, metami ant žemes ir vėl keliami. Nebuvo prasmės kažką veikti, kad būtų kitaip negu atsitikę. Bet ir vėl trupučiuką gelbėjo atsitiktinumas, nors, matyt, reikia atkakliau piršti į smegenis mintį, kad ir atsitiktinumai turi savo priežastis. Neiškart pastebėjau, kad kartu su knygelės viršeliais laikau ir knygos lapelį. Popierius plonas, plonas, teksto šriftas smulkus smulkus. Ir jauti, kaip kiekvienam sakiniui, kiekvienam žodžiui lapelyje ankšta ankšta. Jau buvau skatęs tekstus, parašytus tokiu sukūpu šriftu ir dabar tegalėjau stebėti, kaip tokios knygos atsirado šiukšlyne. Negi dėl to?
— Vidini, kur tu?
Vidinis neatsiliepė.
Vėjo išpustytos knygos viršeliai tušti, ne viena raidė ant jų neužrašyta, neužkritusi. Tai būna labai retai, kad tik atvertus viršelius perskaitai knygos pavadinimą. Tačiau šįkart juos atvertęs suradau vienintelį lapelį su jo 39 ir 40 puslapiais, o kiti išpustyti, išskraidinti ir, regisi, nėra vilties, kad surinkus juos įmanoma sugrąžinti į knygą. Tik vienas lapelis, o kiti...
Iš 40 psl. perskaičiau viso labo pirmąsias keturias eilutes:
„Nors bedievis ketina daryti teisiajam pikta
Ir griežia prieš jį savo dantimis.
Viešpats juokiasi iš jo,
Nes jis jau pamatė, kad ateina jo diena“..
— Vidini, kur tu?
Prasideda...
Dabar žinau
kodėl ateina šitokie dalykai.
Peizažas paprastas, tačiau
paveikslu tiktų mano knygai,
kurią, atrodo, jau daug metų, kai rašau.
Kaip gera būti neraštingam,
nelįst pasauliui į akis,
knygas gi savyje
ir savimi skaityti
Tegu nebūna niekad man graudu
suklupti prie akmens, prie upės, medžio.
Girdėjote? Štai ir šventa knyga
kaip darkalas mažais lapeliais išsibarstė
it panorėjusi padauginti mėšlyną.
O Dieve, nebijok manęs.
aš šito sau tikrai neleidau.
Klaupiuosi prie akmens, prie upės, medžio
ir prižadu:
surinksiu ją atgal
Kaip lietų kad į debesis, Aukščiausias.
O, neprašau aš paramos
kuri padėtų šitaip padaryti —
iš pats savęs,
iš dieviško Žmogaus esmės
Einu į darbą šventą knygą rinkti,
Einu į... būti ar nebūti.
— Vidini, kur tu?
Aš nesu nei sienos, nei lentynos.
Net ne knygos,
Sustatytos eilėmis
Aš esu pasaulio išmintis.
Būtent toks tas užrašas, kurį perskaitęs popieriaus skiautelėje pasijutau kaip peluose radęs grūdą, tačiau perskaityti jį nebuvo lengva. O ir nedrąsu kalbėti, kad ją susiradau pats. Vakaras buvo neramus, susidrumstęs, danguje it lenktyniaudami plaukė baltai- juodi paraudusiomis papilvėmis debesys, o po vietovės apylinkes, įsismarkavusiais gūsiais švaistėsi vėjas, pakeldamas nuo žemė, ką tik lengvesnio suradęs ir išnešiodamas, nepaisydamas – kur. Popieriaus skiautelė prisiplakė prie smilkinio. Taigi, nepasakysi, kad ją suradau; labiau panašu, kad tai dovana, juolab, jog pripažįsti, kad ji džiugina, kad reikalinga. Nedrąsu kalbėti, kad ir teksto autorė yra M. Šaginian, nes tarp šio parašo ir teksto įterptas kitas, mano galva, nesietinas su pirmuoju: Net ir akademikui didelė valstybinė biblioteka labiau verta „Alma mater“ vardo, negu universitetas. Abu tekstus nebuvo lengva perskaityti, tačiau dar labiau nedrąsu abu tekstus priskirti M. Šaginian. Pagaliau, kas ji? Ar tikrai M. yra Jj t. y. Marieta, kuri išleista knyga apie Lenino senelius įsiutino Staliną?
Tai jau buvo sielai reikalingi atradimai tiesiog todėl, kad darėsi įdomu, tačiau dar labiau krestelėjo pakelta nedidelė geltonu apdarui knygelė. Man nepasisekė jos išlaikyti rankose. Pakėlus ją, vėjo šuoras lyg tyčia išpūtė iš jos virželių puslapius ir jie pasklido po erdvę, išnešiojami ir visas puses, keliami į viršų ir nuleidžiami į pažemę, metami ant žemes ir vėl keliami. Nebuvo prasmės kažką veikti, kad būtų kitaip negu atsitikę. Bet ir vėl trupučiuką gelbėjo atsitiktinumas, nors, matyt, reikia atkakliau piršti į smegenis mintį, kad ir atsitiktinumai turi savo priežastis. Neiškart pastebėjau, kad kartu su knygelės viršeliais laikau ir knygos lapelį. Popierius plonas, plonas, teksto šriftas smulkus smulkus. Ir jauti, kaip kiekvienam sakiniui, kiekvienam žodžiui lapelyje ankšta ankšta. Jau buvau skatęs tekstus, parašytus tokiu sukūpu šriftu ir dabar tegalėjau stebėti, kaip tokios knygos atsirado šiukšlyne. Negi dėl to?
— Vidini, kur tu?
Vidinis neatsiliepė.
Vėjo išpustytos knygos viršeliai tušti, ne viena raidė ant jų neužrašyta, neužkritusi. Tai būna labai retai, kad tik atvertus viršelius perskaitai knygos pavadinimą. Tačiau šįkart juos atvertęs suradau vienintelį lapelį su jo 39 ir 40 puslapiais, o kiti išpustyti, išskraidinti ir, regisi, nėra vilties, kad surinkus juos įmanoma sugrąžinti į knygą. Tik vienas lapelis, o kiti...
Iš 40 psl. perskaičiau viso labo pirmąsias keturias eilutes:
„Nors bedievis ketina daryti teisiajam pikta
Ir griežia prieš jį savo dantimis.
Viešpats juokiasi iš jo,
Nes jis jau pamatė, kad ateina jo diena“..
— Vidini, kur tu?
Prasideda...
Dabar žinau
kodėl ateina šitokie dalykai.
Peizažas paprastas, tačiau
paveikslu tiktų mano knygai,
kurią, atrodo, jau daug metų, kai rašau.
Kaip gera būti neraštingam,
nelįst pasauliui į akis,
knygas gi savyje
ir savimi skaityti
Tegu nebūna niekad man graudu
suklupti prie akmens, prie upės, medžio.
Girdėjote? Štai ir šventa knyga
kaip darkalas mažais lapeliais išsibarstė
it panorėjusi padauginti mėšlyną.
O Dieve, nebijok manęs.
aš šito sau tikrai neleidau.
Klaupiuosi prie akmens, prie upės, medžio
ir prižadu:
surinksiu ją atgal
Kaip lietų kad į debesis, Aukščiausias.
O, neprašau aš paramos
kuri padėtų šitaip padaryti —
iš pats savęs,
iš dieviško Žmogaus esmės
Einu į darbą šventą knygą rinkti,
Einu į... būti ar nebūti.
— Vidini, kur tu?
2014-07-24 08:02
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą