Vidinis
Taip ilgai su Pranu seniai bebuvome išsiskyrę. Tačiau ir tuomet, kai išsiskirdavome, neatrodė, kad tai trukdo mums bendrauti. Lemties palepinti telepatijos dovana, vienas apie kitą žinojome tiek, kiek reikia ar netgi daugiau – kiek nepatingėdavome žinoti. Tai buvo natūralu, kasdieniška, savaime suprantama ir net nemokėjome tuo nei pasidžiaugti, nei pajausti, koks tai nemenkas turtas žmogaus gyvenime. Nei ant kupros, nei kišenėje ar kitaip jo nešioti nereikėję. Net ir telefonų – ne. Panašiai kaip žinojimo, kaip mokslo, kuomet ir patarlė priversta prabilti: ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Tačiau pasirodė, kad ir tokie dalykai mums baigėsi anksčiau, negu manyta.
Neiškart patikėjau, kad telepatijos „baterijos“ išsenka ir atsitinka, ko anksčiau nebūta. Ir štai prieš akis rankoje laikau išdarkytą, duobėtą, gurkšniais iškalbėtą, nepilnai užrašytą jos paslaugų dėka atsiradusį tekstą.
Kai metai jau už odą storesni.
ir pajauti, kad greit gali nebūti,
nei nuoskaudų dėl to,
nei nerimo,
kad šitaip atsitinka, –
išgirdau Savęsp erdvėje padeklamavusį Praną ir tuoj pat pašaukusį:
– Vidini, ar girdi? Aūūū!
– Aūūū, aūūū! Girdžiu, Pranai. Kalbėk
– Išroviau paskutinį dantį. Ech, velnias! Kur dingai? Negirdžiu, tavęs, Vidini. Sakau, paskutinį dantį išroviau. Neskaudėjo. Sakau tik, kad „išroviau“, o iš tiesų pats iškrito.
Netyčia žvilgtelėjau į Grigaliaus kalendorių.
Iš atversto jo lapo įsišvietė 2016 metų gegužės devynioliktoji. Dabar ji pasilikusi atmintyje kaip diena, kuomet mudu dar bandėme susiekti sau įprastu telepatijos būdu.
Jis manęs jau negirdėjo, aš jį iškarpomis, citatomis.
Kažkas nežinomo,
tačiau labai svarbaus
išeina iš lemties,
o vietoje savęs
nei dievo, nei šėtono nepalieka.
– Ar girdi, Vidini? Aūūū!...
– Ne kaip, bet girdžiu. Sakyk, kas atsitiko? – tačiau atsako iš Prano neišgirdau. Užtat atsirado kitas darbas, būtent: kuo toliau nuo savęs nuvyti nesmagią mintį, kuri, net ir bežode būdama, atrodė, kad Savęsp tyloje griaustiniu griaudžia. O pamatęs ant palangės atskridusį varną Golių, net nedavęs laiko pasisveikinti, ištariau:
– Negali taip būti, kad jau... Ne, ne, dar – ne!
– Žinau, kad judu ir per atstumus susiuostydavote, susikalbėdavote, bet pamaniau, kad gal ne visuomet taip, – atsiliepė Golius. – Nesmagu buvo skristi, bet, kaip regi, jau čia.
– Labas, Goliau. Taip, taip, pastaruoju metu jautėsi, kad mudviejų susižinojimo priemonė darosi vis labiau įtartina, it suskaudusi, ligota, o šiandien Pranas manęs visai negirdi. Aš jį irgi nuotrupomis.
– Suprantu, kad jis karietoje.
– Va tau! Tai bent naujieną tari. Pirmą kartą girdžiu.
– Abejodamas taip kalbu. Tačiau jeigu tai ne Pranas, tai jo muliažas karietoje. Kaip vežėjo.
– Goliau, iš proto išėjai? Kaip čia taip? Pas tave jo niekuomet nepritrūkdavo. Ateidavome skolinti ir, ačiū, bent man niekuomet neatsakei.
– Ne skolos atskridau. Mačiau karietos pasostėje jį. Praną gi. Negi manai, kad galėčiau nepažinti. Iš išvaizdos, kaip nupieštas. Betgi tai ne piešinys ir ne portretas. Apkūnus. Sunkus. Ne bet ant kokių svarstyklių tokį užkelsi. Šaukiau: Pranai, Pranai, bet jam it tuščia vieta būčiau. Gieda ir tiek...
– Gieda?
– Aš gi nekrankiu, Vidini, o žmogaus balsu kalbu. Ir manau, kad ne taip blogai, kad reikėtų vertėjo, – pyktelėjo varnas Golius. – Taip, gieda ir būtent:
Ji ieško uosdama kaip šuo,
Tačiau kitų neklausia kelio.
Ir atvažiuoja karieta
Parvežt Dangun į balių.
– Stop, Goliau, stop. Giesmininkas iš tave ne geriausias, bet ne todėl tariu „stop“, bičiuli. Tai sena giesmė. O jai žodžius padovanojo būtent jis, Pranas. Gal ne prieš dešimt, gal prieš mažiau metų, bet laikas dabar greitesnis ir giesmės, kaip ir visa kas, sensta kur kas greičiau.
– Kad judu su Pranu nesusikalbate telepatijos būdu, jau ir tamstos neturėtų stebinti. Va, mudu vienas prieš vieną sustoję dantimis žaibuojame, o nesusikalbame.
– Turbūt skrisi pranešti, kad atskridęs pas Vidinį suradai ne jį patį, o jo iškamšą arba, tarkim, jo muliažą. Linksmos tavo kelionės, Goliau. Sakei, Prano muliažas dainavo. Aš irgi padainuosiu. Ir, tikiuosi, geriau negu tu, – pasakiau, ko gal nereikėję, o juolab dainuoti.
Dzingul dzingul – kojomis į priekį.
Dzingul dzingul – ačiū už gėles.
Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
Saugoki darželį,
Būk ištikima.
– Nepeikiu, nepeikiu. Giedoti dar aš taip nesugebu, bet pasakiau, ką maniau, kad reikia pasakyti, - ramiai atsiliepė varnas. – Aną karietą atsimenu iš tų laikų ir giesmės neužmiršęs. Netgi žinau, kad esate jos žodžių bendraautoriai. Tačiau nei tu, Vidini, nei Pranas ta karieta niekuomet nevažiavote. O šį kartą mačiau joje Praną kaip vežėją. Lyg būtų pasišovęs mirusių sielas išvežioti kažkuri į Ten, į Anapilį.
– Nepatikėti tavimi, Goliau, nemoku, bet gal šį kartą pavyks. Taip, tokia karieta nei jis, nei aš nevažiavome, bet šitą dainą nė kartą dainavę ir visuomet būdavo smagu. Net labai. Ir juoktis gebėjome, neretai kažkodėl pažvengdami kaip kumeliai. Dabar gal supranti ką pasakiau? – įsisegiau akimis į varno Goliaus akių žirnelius.
– Žinai, Vidini, kad pas ligotus labai retai nuskrendu, o ir tuomet tik taip, kad niekas nepamatytų. Spalva neleidžia būti pas ligotus viešumoje, nes jeigu giltinė jų neapleidžia, tuoj visi prisimena juodą varną. Kaip žmogaus lemtį padiktavusį pranašą. Todėl ne pas jį, o pas tave atskridau. Rūpi ir man, kad šitaip, kodėl šitaip...
Nutilom. Dar kartą Savęsp tyloje pabandžiau pasišaukti Praną. Neabejojau, kad yra, kad ir jis stengiasi prisikviesti mane, bet jam nesiseka ir jis nežino, kad nors ir nuotrupomis, tačiau dar jį išgirstu. Stebint varnui, dar užrašiau jo mintį:
„ Negi girtas? Antai, ir „Rašyke“ juodu ant balto ekrano: Na prablaivėk „poete“. Sakė, nugriūvi prie kompo pergėręs.
Seilinuką paduot? “
Aūūū, Vidini...
Kai katastrofos laikas jau atlėgęs buvo
negreit atsiminiau
kad net eilėraščius rašiau,
burnoj kaip akmenėlis nugulė liežuvis
ir aušo protas, kaip diena
į darganą ar snaudulį įkritusi.
Nejaugi vėl reikės sugrįžt atgal
girdėti, kai aplink visi meluoja
ir aš kartu su jais...
– Viskas? – pasidomėjo varnas, pamatęs nutilusi šratinuką.
– Ir nė žodžio apie karietą. Anksčiau taip pat – ne.
– Ką gi, ačiū. Galvoju, kad gal reikia nuskristi ir pas jį.
– Tikrai? Tuomet neskubėk, Goliau. Keliausime kartu.
– O užrašą reikia pastudijuoti, – atsiliepė varnas Golius.
2016 m. birželio 21 d., antradienis
2014 m. rugpjūčio 10 d., sekmadienis
Fragmentai laiko ir savęs
Neiškart pradėjau skaityti Sėdinčios Ant Slenksčio perduotą raštą. Anot Idinio — archyvinį. Gal todėl, jog neatrodė, kad reikia taip daryti, nes buvo aišku, kad abu Vidinio palikuonys — Idinis ir Dinis — jau žino, skaitė ir nieko naujo jiems nepaskaitysiu, bet įkritusi į ausis tyla, nebuvo abejinga. Atrodė, todėl ir atsiradusi, kad perskaitytas žodis priartėtų prie laiko, kada jis buvo parašytas.
— Su Idiniu susipažinti buvo paprasčiau, negu su tavimi, Dini — pasakiau, bet abu broliai tylėjo. Ir va. Lyg ne aš, bet skaito:
Ten, už metų anų,
Kurių atmintis nepasiekia,
Tyliai, be saliutų,
Kaip Senovė žila gyvenau.
Gal lengviau būtų eiti iš ten,
Su ledynmečiu šliaužti iš šiaurės
Ir nepaikinti Dievo kūrybos darbais.
O dabar?
Jau ir pats nežinau,
Kaip atėjęs? Kada?
Ar kas klausė manęs,
Kad aš noriu ateiti?
Sako,
Melstis reikia, kad grįžčiau atgal.
Ir sukala karstui lentas.
Krematoriumus stato.
Nejau taip reikėję dėl nieko,
Atėjus čia būti,
Jei po mirksnio, po kito
Jau verčia sugrįžti namo.
Aš nenoriu kaip Kristus
Sulaukti stebuklo –
Numirti ant kryžiaus
Ir šitaip išlikti gyvam...
Man jautru, kada raidei, įšokus į burną,
Audžiasi raštas, spalvojasi mintys,
Kad žodis ateina gyvenimu būti.
Vis mąstau:
Kaip išlikt, kad nebūčiau prikaltas,
Kai medžio aplinkui tiek daug?
Išrašysiu sėja savo vardą,
Pradėjęs nuo Š.
Eikit, ieškokit
Gal surasit, gal –ne.
Aš — šito krašto pradžia..
... Tyliu. Ir tyla net nepakrebžda.
Kas jis? — dar tyliau noriu sužinoti. — Panašiai, kaip „imkit mane ir skaitykit“. Bet tik panašiai...
— Su Idiniu susipažinti buvo paprasčiau, negu su tavimi, Dini — pasakiau, bet abu broliai tylėjo. Ir va. Lyg ne aš, bet skaito:
Ten, už metų anų,
Kurių atmintis nepasiekia,
Tyliai, be saliutų,
Kaip Senovė žila gyvenau.
Gal lengviau būtų eiti iš ten,
Su ledynmečiu šliaužti iš šiaurės
Ir nepaikinti Dievo kūrybos darbais.
O dabar?
Jau ir pats nežinau,
Kaip atėjęs? Kada?
Ar kas klausė manęs,
Kad aš noriu ateiti?
Sako,
Melstis reikia, kad grįžčiau atgal.
Ir sukala karstui lentas.
Krematoriumus stato.
Nejau taip reikėję dėl nieko,
Atėjus čia būti,
Jei po mirksnio, po kito
Jau verčia sugrįžti namo.
Aš nenoriu kaip Kristus
Sulaukti stebuklo –
Numirti ant kryžiaus
Ir šitaip išlikti gyvam...
Man jautru, kada raidei, įšokus į burną,
Audžiasi raštas, spalvojasi mintys,
Kad žodis ateina gyvenimu būti.
Vis mąstau:
Kaip išlikt, kad nebūčiau prikaltas,
Kai medžio aplinkui tiek daug?
Išrašysiu sėja savo vardą,
Pradėjęs nuo Š.
Eikit, ieškokit
Gal surasit, gal –ne.
Aš — šito krašto pradžia..
... Tyliu. Ir tyla net nepakrebžda.
Kas jis? — dar tyliau noriu sužinoti. — Panašiai, kaip „imkit mane ir skaitykit“. Bet tik panašiai...
2014 m. rugpjūčio 9 d., šeštadienis
Fragmentai laiko ir savęs
— Išmėtytas labai esi. Scena paskui tave nesugeba sekti, dzieduli. Tai čia, tai ten, tai dar kur. O ir susipažinti prie Skersbalės užtrunkame, — išėjęs ant tako sustabdė Dinis. — Taigi, kaip įprasta, duodu dešinę ir sakau: ak, kaip malonu su jumis, pone, susipažinti.
— Ar nekalbėjau, kad plepys esi, Dini? Bet atrodo, kad labiau vaidinantis, negu iš prigimties. Beje, Kaip judu su Idiniu vadinate Vidinį? Tėčiu? Gimdytoju?..
— Donoru? - įšoko į mano kalbą Dinis.
— Net taip! Donoru? — perklausiau jį.
— Ne, ne. Atsiprašau. Bandžiau pasufleruoti objektą, kuo su Idiniu dar galėtume vadinti savo tvėrėją. Tik tiek. Bet klausimas aiškus.
Dinis valandėlę lukterėjo, bet kibirkštėlės šokinėjančios akių lėliukėse, nesigesino.
— Ai, dzieduli, faktiškai niekaip nevadinam.
— Kodėl „dzieduli“, o ne „pone“?
— Tiesiog klausiame: girdėjai? regėjai? žinai? Arba taip ir sakome, ką norime pasakyti: eik balų šienauti; dink iš akių... Tačiau nei tėvu, nei tvėrėju, gimdytoju, nei donoru vadinti niekas mums nedraudžia. Svarbu susikalbėti, išgirsti. O bendraujant — jausti saiką.
— Malonu jus pažinti, pone Dini, tačiau, regisi, jūsų auklėjimui pritrūko motinos.
— Neužsimirškite, dzieduli, kad šioje erdvėje mums su Idiniu dažniausia tenka vaidinti, — pasakė jis ir, truktelėjęs už rankos, patraukė nuo tako: — Praleiskime. Moteris eina.
Moteris gerokai, kone stačiu kampu sulenkta per nugarą ir jai reikėję lošti į viršų galvą, kad atitraukusi akis nuo smulkių savo kojų žingsnių pamatytų kas yra ten, toliau. Artėjo neskubėdama. Dar nepriėjusi, dūrė lazdos galu mano pusėn:
— Tai jis, — tarė. — Taip, taip, tai jis, - vėl rodė galu lazdos.
Kas ji? Negi Kukauskienė? Šklėrių priėmėja? Kaip ji čia? Iš kur?
— Vaidinti, dzieduli, sunku. Labai sunku.
Bet tarkime, kad susipažinome. Ir būtent prie Skersbalės. Nesierzink, bet jeigu patikinsiu, kad gimei ne prie Ūso balos, o prie Skersbalės, mudviejų pažintis pasirodys prasmingesnė.
— Todėl ir rodė į mane lazda?
— Ne todėl.???
— Tyli. Kodėl?
— Vis dėlto nelengva teisybę kalbėti. Net ir tada, kai viskas praėję ir dėl to niekas nesikeičia. Pabūk, Pranuci, kuo esi, o man leiski pabūti apsimetėliu. Beje, nebijok, režisieriau, šis epizodas įslaptintas. Publikai jis nematomas. Tebus tik mankšta atminčiai.
Savijautoje kažkas atsitiko ir man net pasilikti kuo esu, nebuvo įmanoma. Aš toks, koks anksčiau, koks pašnekesyje su Vidiniu. Ir dabar prie mane buvo ne joks apsimetėlis, o Vidinis. Tikras. Pažįstamas nuo lopšio. Tikras, kaip tada pirmą kartą iškalbėti jam mano žodžiai.
— Tai tu ją čia parravėjai?
— Tyliau, — sudraudė. — Būna, kad nuo žodžio skauda labiau negu nuo akmens. Sakai, „parravėjau“. Koks žodis, a? Par- ra –vėjau! Vien nuo jo, vienintelio, gali ištikti širdies smūgis. Ak tu, nelaimingas lietuvi, — supyko Vidinis.
— Kodėl tu taip? Kas atsitiko? Ką ne taip pasakiau?
— Tai ta pati moteris, apie kurią rašei. Atsimink, o ne draibstykis žodžiais. Jie gi iš burnos, iš savęs. Irgi mat par – ra- vėjau.
Ilgiau būti „apsimetėliu“ Dinis nepanoro, tačiau man pakako tokios menkos laiko atkarpėlės, kad susivokčiau, kodėl praeidama Kukauskienė rodė galu lazdos į mane. Atsirado net proto pamanyti, kad ji netgi ne Kukauskienė, tik jos personažas. Irgi apsimetėlė
— Taip, Dini. Ačiū už pažintį. Net skaudėti pradėjo.
— Prašau, dzieduli. Bet tai nebuvo paprasta. Reikėjo pasistengti. Dar knietėjo perskaityti ir tavo rašą, apie kurį tėvas kalbėjęs. Bet jį gal geriau perskaityti dabar, nevaidinant:
„Mačiau kaip ant suvargusių namų slenksčio atsisėdo nejauna moteris. Drabužiai jos apdulkę, bet niekas į tai nekreipė dėmesio, niekas net nepaklausė, iš kur ji atėjusi. Moters širdis, matyt, jautė, kad šiam gyvenimui ji irgi nereikalinga. Todėl ir atsisėdo ant slenksčio, pasivadindama Pirkaitiene. Tikrasis moters vardas buvo kitas. Niekas iš mūsų neturėjome net teisės sakyti tą jos tikrą vardą. Net reikėję būti akliems ir nematyti, kad jos galva aprišta trijų spalvų skarele.
— Dar kartą dėkui, Dini, o Vidinis tuomet piktas buvo, oi, pikta. Jam niekuomet su manimi lengva nebuvo, bet tą kartą ypatingai. Šaukė. Tiesiog kibo į atlapus ir šaukė: „Kas taip rašė? O parašęs, kas numetė į sąvartyną? Kas? Neatrodo, kad Donelaitis ar Tumas Vaižgantas. Gal tu žinai - kas? “
Dinis žvilgtelėjo į mane, tačiau nieko nepasakė, leisdamas pabūti sau. Bet kad nelabai norisi tokioje draugijoje būti, kai:
Tiek pažadų
Ir tik ne daugel ištesėtų
Nepaisant, kad daugiausia prižadėdavau pats sau.
Praeina žmonės
Ir dažniau nemato,
Tad regisi ir priekaištų nėra.
O skauda, kad ir po lietų
Paaugti negebėjau –
Nors šitokio savęs pakanka ir dabar...
Tačiau mielai kaip mokinys
Išeičiau į rugsėjį
Su pirmaklasio skaitinių knyga.
Priėjęs Idinis tarė.
— Girdite? Žinoma, kad ne. Katučių nėra. Salė neploja. Bet tai gal net ne geriausia naujiena.
— Ką, ar jau turime Inį? — suskubo paklausti Dinis.
— Ne, ne. Kol kas — ne, dar neturime. Bet Sėdinčioji Ant Slenksčio paliepė apreikšti žinią, jog apsisprendusi padėti Šklėriaus paieškoms. Prašė ilgiau nelaukti. Net ir Inio – ne.
— Tarkim, kad ekipažas ne pilnas, bet... taigi jos, Sėdinčios Ant Slenksčio žodis, —neskubėdamas mąstė Dinis ir, pasižiūrėjęs į mane: — Ar ne, režisieriau?
— Tuomet jos atsiprašiau. Aukščiausiu būdu. Per sielą. Mintimis. Girdi, atleisk, Motin. Dievas tikriausiai neatleis, bet tikiuosi, kad gal tu atleisi. Na, maždaug taip..
— Pridėkim prie „maždaug“, dar štai šį jos archyvinį raštą ir bus daug, — pareiškė nusiteikimą Idinis, o Dinis pritarė:
— Labai daug.
— Ar nekalbėjau, kad plepys esi, Dini? Bet atrodo, kad labiau vaidinantis, negu iš prigimties. Beje, Kaip judu su Idiniu vadinate Vidinį? Tėčiu? Gimdytoju?..
— Donoru? - įšoko į mano kalbą Dinis.
— Net taip! Donoru? — perklausiau jį.
— Ne, ne. Atsiprašau. Bandžiau pasufleruoti objektą, kuo su Idiniu dar galėtume vadinti savo tvėrėją. Tik tiek. Bet klausimas aiškus.
Dinis valandėlę lukterėjo, bet kibirkštėlės šokinėjančios akių lėliukėse, nesigesino.
— Ai, dzieduli, faktiškai niekaip nevadinam.
— Kodėl „dzieduli“, o ne „pone“?
— Tiesiog klausiame: girdėjai? regėjai? žinai? Arba taip ir sakome, ką norime pasakyti: eik balų šienauti; dink iš akių... Tačiau nei tėvu, nei tvėrėju, gimdytoju, nei donoru vadinti niekas mums nedraudžia. Svarbu susikalbėti, išgirsti. O bendraujant — jausti saiką.
— Malonu jus pažinti, pone Dini, tačiau, regisi, jūsų auklėjimui pritrūko motinos.
— Neužsimirškite, dzieduli, kad šioje erdvėje mums su Idiniu dažniausia tenka vaidinti, — pasakė jis ir, truktelėjęs už rankos, patraukė nuo tako: — Praleiskime. Moteris eina.
Moteris gerokai, kone stačiu kampu sulenkta per nugarą ir jai reikėję lošti į viršų galvą, kad atitraukusi akis nuo smulkių savo kojų žingsnių pamatytų kas yra ten, toliau. Artėjo neskubėdama. Dar nepriėjusi, dūrė lazdos galu mano pusėn:
— Tai jis, — tarė. — Taip, taip, tai jis, - vėl rodė galu lazdos.
Kas ji? Negi Kukauskienė? Šklėrių priėmėja? Kaip ji čia? Iš kur?
— Vaidinti, dzieduli, sunku. Labai sunku.
Bet tarkime, kad susipažinome. Ir būtent prie Skersbalės. Nesierzink, bet jeigu patikinsiu, kad gimei ne prie Ūso balos, o prie Skersbalės, mudviejų pažintis pasirodys prasmingesnė.
— Todėl ir rodė į mane lazda?
— Ne todėl.???
— Tyli. Kodėl?
— Vis dėlto nelengva teisybę kalbėti. Net ir tada, kai viskas praėję ir dėl to niekas nesikeičia. Pabūk, Pranuci, kuo esi, o man leiski pabūti apsimetėliu. Beje, nebijok, režisieriau, šis epizodas įslaptintas. Publikai jis nematomas. Tebus tik mankšta atminčiai.
Savijautoje kažkas atsitiko ir man net pasilikti kuo esu, nebuvo įmanoma. Aš toks, koks anksčiau, koks pašnekesyje su Vidiniu. Ir dabar prie mane buvo ne joks apsimetėlis, o Vidinis. Tikras. Pažįstamas nuo lopšio. Tikras, kaip tada pirmą kartą iškalbėti jam mano žodžiai.
— Tai tu ją čia parravėjai?
— Tyliau, — sudraudė. — Būna, kad nuo žodžio skauda labiau negu nuo akmens. Sakai, „parravėjau“. Koks žodis, a? Par- ra –vėjau! Vien nuo jo, vienintelio, gali ištikti širdies smūgis. Ak tu, nelaimingas lietuvi, — supyko Vidinis.
— Kodėl tu taip? Kas atsitiko? Ką ne taip pasakiau?
— Tai ta pati moteris, apie kurią rašei. Atsimink, o ne draibstykis žodžiais. Jie gi iš burnos, iš savęs. Irgi mat par – ra- vėjau.
Ilgiau būti „apsimetėliu“ Dinis nepanoro, tačiau man pakako tokios menkos laiko atkarpėlės, kad susivokčiau, kodėl praeidama Kukauskienė rodė galu lazdos į mane. Atsirado net proto pamanyti, kad ji netgi ne Kukauskienė, tik jos personažas. Irgi apsimetėlė
— Taip, Dini. Ačiū už pažintį. Net skaudėti pradėjo.
— Prašau, dzieduli. Bet tai nebuvo paprasta. Reikėjo pasistengti. Dar knietėjo perskaityti ir tavo rašą, apie kurį tėvas kalbėjęs. Bet jį gal geriau perskaityti dabar, nevaidinant:
„Mačiau kaip ant suvargusių namų slenksčio atsisėdo nejauna moteris. Drabužiai jos apdulkę, bet niekas į tai nekreipė dėmesio, niekas net nepaklausė, iš kur ji atėjusi. Moters širdis, matyt, jautė, kad šiam gyvenimui ji irgi nereikalinga. Todėl ir atsisėdo ant slenksčio, pasivadindama Pirkaitiene. Tikrasis moters vardas buvo kitas. Niekas iš mūsų neturėjome net teisės sakyti tą jos tikrą vardą. Net reikėję būti akliems ir nematyti, kad jos galva aprišta trijų spalvų skarele.
— Dar kartą dėkui, Dini, o Vidinis tuomet piktas buvo, oi, pikta. Jam niekuomet su manimi lengva nebuvo, bet tą kartą ypatingai. Šaukė. Tiesiog kibo į atlapus ir šaukė: „Kas taip rašė? O parašęs, kas numetė į sąvartyną? Kas? Neatrodo, kad Donelaitis ar Tumas Vaižgantas. Gal tu žinai - kas? “
Dinis žvilgtelėjo į mane, tačiau nieko nepasakė, leisdamas pabūti sau. Bet kad nelabai norisi tokioje draugijoje būti, kai:
Tiek pažadų
Ir tik ne daugel ištesėtų
Nepaisant, kad daugiausia prižadėdavau pats sau.
Praeina žmonės
Ir dažniau nemato,
Tad regisi ir priekaištų nėra.
O skauda, kad ir po lietų
Paaugti negebėjau –
Nors šitokio savęs pakanka ir dabar...
Tačiau mielai kaip mokinys
Išeičiau į rugsėjį
Su pirmaklasio skaitinių knyga.
Priėjęs Idinis tarė.
— Girdite? Žinoma, kad ne. Katučių nėra. Salė neploja. Bet tai gal net ne geriausia naujiena.
— Ką, ar jau turime Inį? — suskubo paklausti Dinis.
— Ne, ne. Kol kas — ne, dar neturime. Bet Sėdinčioji Ant Slenksčio paliepė apreikšti žinią, jog apsisprendusi padėti Šklėriaus paieškoms. Prašė ilgiau nelaukti. Net ir Inio – ne.
— Tarkim, kad ekipažas ne pilnas, bet... taigi jos, Sėdinčios Ant Slenksčio žodis, —neskubėdamas mąstė Dinis ir, pasižiūrėjęs į mane: — Ar ne, režisieriau?
— Tuomet jos atsiprašiau. Aukščiausiu būdu. Per sielą. Mintimis. Girdi, atleisk, Motin. Dievas tikriausiai neatleis, bet tikiuosi, kad gal tu atleisi. Na, maždaug taip..
— Pridėkim prie „maždaug“, dar štai šį jos archyvinį raštą ir bus daug, — pareiškė nusiteikimą Idinis, o Dinis pritarė:
— Labai daug.
Fragmentai laiko ir savęs
Jau turbūt nežinosime kaip,
nežinosime kas
kirto medį, atėjęs į mišką,
kaip atrodęs jis pats,
nukirstą medį
į pamatus būstui padėjęs,
kokį dievą jam rodė dangus,
kokį vardą nešiojęs,
tačiau tikra —
jis pirmas suspėjo
į darbymetį Šklėrių sėjos.
Ir tegu šitas vardas – ne tas,
kurį „pirmas suspėjęs“ nešiojo.
Tegu jam – nepažįstamas aš,
kaip ir tie, su kuriais pagiedosiu.
Vėjas pučią į tylumą
ir nepaiso kitokių darbų —
Šiandien, ryt ir kasdieną
Vėjo saujose smėlis, tik smėlis.
Reikia kraštui kalnų
ir tegu jie išmoksta keliauti,
kad paskui nereikėtų prašyti malonės dievų
kur jiems būti, kur augti.
Ir Adomas kaip mat čia ateis,
kuomet šitaip gražiai surėdyta
Vaikšto kraštas smėlynų kalnais,
Kopomis vaikšto.
Ne, net karaliui galvos nenulenks,
išsiprausęs darbymečiu savo.
Štai pušelė ant delno:
— Auk, žalioji, daininga esi,
vėjus visus išgiedojus.
Prakaito lašas palaisto šaknis:
— Auk, žalioji,
šaknimis kuo giliau, kuo giliau
įsiskverbus į smėlį, į smėlį.
Nesuklyks čia žuvėdros,
bet iš prakaito, druskai iškritus,
Upeliukai išplauks ir ištrykš šaltinėliai.
Auk, žalioji.
Štai ateina Adomo vaikai,
auna nuauna nuo kojų vyžas.
O sustokite, smėlio kalnai,
Ir te būna tarp mūsų taika ir ramybė,
užkuriant pypkę
titnaginių ugne... (ugnim).
... atsikvėpiau, taip ir neištaręs Šklėriaus vardo, vis abejodamas: o gal? Gal dar pasirodys stebuklas ir sužinosime, kad būtent jis taip kirto medį, atėjęs į mišką, sužinosime, kaip atrodęs jis pats, nukirstą medį į pamatus būstui ir visam Šklėrių sodžiui padėjęs.
nežinosime kas
kirto medį, atėjęs į mišką,
kaip atrodęs jis pats,
nukirstą medį
į pamatus būstui padėjęs,
kokį dievą jam rodė dangus,
kokį vardą nešiojęs,
tačiau tikra —
jis pirmas suspėjo
į darbymetį Šklėrių sėjos.
Ir tegu šitas vardas – ne tas,
kurį „pirmas suspėjęs“ nešiojo.
Tegu jam – nepažįstamas aš,
kaip ir tie, su kuriais pagiedosiu.
Vėjas pučią į tylumą
ir nepaiso kitokių darbų —
Šiandien, ryt ir kasdieną
Vėjo saujose smėlis, tik smėlis.
Reikia kraštui kalnų
ir tegu jie išmoksta keliauti,
kad paskui nereikėtų prašyti malonės dievų
kur jiems būti, kur augti.
Ir Adomas kaip mat čia ateis,
kuomet šitaip gražiai surėdyta
Vaikšto kraštas smėlynų kalnais,
Kopomis vaikšto.
Ne, net karaliui galvos nenulenks,
išsiprausęs darbymečiu savo.
Štai pušelė ant delno:
— Auk, žalioji, daininga esi,
vėjus visus išgiedojus.
Prakaito lašas palaisto šaknis:
— Auk, žalioji,
šaknimis kuo giliau, kuo giliau
įsiskverbus į smėlį, į smėlį.
Nesuklyks čia žuvėdros,
bet iš prakaito, druskai iškritus,
Upeliukai išplauks ir ištrykš šaltinėliai.
Auk, žalioji.
Štai ateina Adomo vaikai,
auna nuauna nuo kojų vyžas.
O sustokite, smėlio kalnai,
Ir te būna tarp mūsų taika ir ramybė,
užkuriant pypkę
titnaginių ugne... (ugnim).
... atsikvėpiau, taip ir neištaręs Šklėriaus vardo, vis abejodamas: o gal? Gal dar pasirodys stebuklas ir sužinosime, kad būtent jis taip kirto medį, atėjęs į mišką, sužinosime, kaip atrodęs jis pats, nukirstą medį į pamatus būstui ir visam Šklėrių sodžiui padėjęs.
2014 m. rugpjūčio 8 d., penktadienis
Fragmentai laiko ir savęs
Nė karto neišgirdau, kad kas jį pavadintų Simonu; tik Šimas. Simono vardas, regis, visoje Kabelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų parapijoje neegzistavo. Kaip ir iki šiol. Garantuoti negalėčiau, bet kai parapija be lopšių, tai nėra didesnių galimybių jiems atsirasti. Atsikeliančių į jos kraštą irgi nėra. Ne Amerika gi, ne Vokietija, ar Anglija. Bet šalia Kabelių esanti Marcinkonių parapija netgi įvardinta Simono vardu, būtent: Marcinkonių Šv. Apaštalų Simono ir Judo (Tado) parapija. Ji gerokai ankstesnė, negu Kabelių. Kolei čia nebuvo pastatyta bažnyčia (1911), žmonės ir ėjo, ir važiavo melstis į Marcinkonis.
Iš ložės į sceną nusileidome kartu, visu trejetuku: Idinis, Dinis ir aš. Ir nepaisant, kad Dinį matu pirmą kartą, o ir Idinį neseniai, tačiau jaučiau, žinojau, kad jie man labai artimi ir net kažkodėl, matydamas juos du, atrodė, kad trūksta trečio.
— Aha, aha, - atsiliepė Vidinis: gyveno trys broliai, du protingi, o trečias kvailiukas. Bet tu teisus – manęs dar vis perdaug, Pranuci. Jeigu pasiseks savęs įžmoginti dar vieną dalį, pavadinsiu jį Iniu. O kas jau liks, tegu jau tiek ir bus. Su tiek savęs keliausiu ieškoti gimtinės.
— A, Vidini, nemoku net mąstyti, ką esi sumanęs.
Ir tikrai, kad nemoku. Tačiau suprasti, kad ir manęs perdaug, neatrodo sunku. Ir net pradėjau mąstyti, kad kažkur ten, toli toli, ir man reikėję būti, kol nežinia kodėl atėjau čia. Tačiau tokiems pamąstymams priežastis lyg akivaizdi — režisieriaus kėdė negalėjo nekrustelėti mano savasties, kuri, matyt, nusėdo kaip dumblas, neleisdamas atsikvėpti tvariniui pagal Dievo paveikslą. Pradėjau suvokti, kad kasdienybė niekuomet nebūna nyki, apsnūdusi, kad būnant amžiname judesyje reikia nepaprasto tingulio, kad va šitaip su juo susitaikytum, pasiramsčiuodamas lazda ir vis smulkindamas žingsnius į saulėlydį. Tiesa, dabar atrodo, kad jau turiu teisę tarti, jog tingulio etapas besibaigia, o tai, kas bent kiek pakruta, reikia krutinti toliau, įsiūbuoti taip, kad galva svaigtų. Bet reikia pasirinkti atramos tašką. Tvirtą. Tokį, kad iš po kojų neišsprūstų, neišslystų ir reikia neužsižioplinti paskubant pasakyti: šit ir viskas, ką turiu.
Įsižiūrėjęs prie Ūso balos į dziedulį Feliksą, atrodė, kad užmiršau, kad prie Skersbalės laukia dziedulis Šimas. Sodybos kiemas didelis, su aukštu žaibolaidžiu jo viduryje. O dviejų galų ilga pirkia padalyta masyvia priemenė ir kamara, vis dėlto yra ankšta
— Režisieriau, prašau į kėdę, — pratarė Idinis, o Dinis, stumtelėjęs ją, tuoj pakišo po sėdynę, labai panašiai kaip kažkada Vidinis. Taip kad iš tikrųjų obuolys nuo obels netoli krenta. O iš ložės pamatytas balinių peizažas dingo. Vėlgi panašiai kaip kažkada „bendru sprendimu“ išbrauktas eil. „Atodūsis“. Bet, atsiprašau. Negali būti, kad išbrauktas, jeigu vis dėlto jis yra.
Žemės ant rankų nepakelsiu,
tačiau paveikslą šitokį regiu:
pavargusi,
skaudi it paukštė pašauta
ir sklando liūdesį akių.
Neklausiu jos,
kodėl taip nusiminus.
Galbūt laike pavargo ir dabar,
iškvėpus kančią iš krūtinės,
augina kalnus savyje.
Gal ten, širdin,
ledynmetį įkėlus,
ji tikisi
nušliaužti juo iš Šiaurės lig Pietų
ir šitaip tūkstantmečius pailsėjus
gyvybę kurti iš pradžių.
Man neatrodė, kad eilėraštis pabaigtas, bet, neprisimindamas daugiau, pasakiau, kad tikriausia tiek pakanka.
— Betgi ji, Pirkaitienė, ar kaip ten ją vadina... taigi Sėdinti Ant Slenksčio pati galėjusi padeklamuoti, — kažkas pasakė iš salės
— Tikrai nežinau, neprisimenu.
— Ar aš, — nelauktai atsirado Moteris ir pati viena, be muzikos:
Kada noriu verkiu,
Kada noriu dainuoju,
Nuo sunkių vargelių
Neišsivaduoju.
— Kas ji? Pirkaitienė? Sėdinti Ant Slenksčio? Gal tai mano motina? Gal kuri nors iš bobulių — Karolina ar Marcelė? Gal? Abi gal?
Ilsta man rankelės
Nuo sunkiu darbelių,
Alpsta man širdelė
Nuo rūsčių žodelių...
Salė aprimo. Ložėje „B“ pamačiau Vidinį. Jis nežymiai kilstelėjo ranką, esą, dirbk, režisieriau. Net ne taip svarbu, kaip sekasi: geriau- blogiau. Svarbiausia, kad dirbi
Iš ložės į sceną nusileidome kartu, visu trejetuku: Idinis, Dinis ir aš. Ir nepaisant, kad Dinį matu pirmą kartą, o ir Idinį neseniai, tačiau jaučiau, žinojau, kad jie man labai artimi ir net kažkodėl, matydamas juos du, atrodė, kad trūksta trečio.
— Aha, aha, - atsiliepė Vidinis: gyveno trys broliai, du protingi, o trečias kvailiukas. Bet tu teisus – manęs dar vis perdaug, Pranuci. Jeigu pasiseks savęs įžmoginti dar vieną dalį, pavadinsiu jį Iniu. O kas jau liks, tegu jau tiek ir bus. Su tiek savęs keliausiu ieškoti gimtinės.
— A, Vidini, nemoku net mąstyti, ką esi sumanęs.
Ir tikrai, kad nemoku. Tačiau suprasti, kad ir manęs perdaug, neatrodo sunku. Ir net pradėjau mąstyti, kad kažkur ten, toli toli, ir man reikėję būti, kol nežinia kodėl atėjau čia. Tačiau tokiems pamąstymams priežastis lyg akivaizdi — režisieriaus kėdė negalėjo nekrustelėti mano savasties, kuri, matyt, nusėdo kaip dumblas, neleisdamas atsikvėpti tvariniui pagal Dievo paveikslą. Pradėjau suvokti, kad kasdienybė niekuomet nebūna nyki, apsnūdusi, kad būnant amžiname judesyje reikia nepaprasto tingulio, kad va šitaip su juo susitaikytum, pasiramsčiuodamas lazda ir vis smulkindamas žingsnius į saulėlydį. Tiesa, dabar atrodo, kad jau turiu teisę tarti, jog tingulio etapas besibaigia, o tai, kas bent kiek pakruta, reikia krutinti toliau, įsiūbuoti taip, kad galva svaigtų. Bet reikia pasirinkti atramos tašką. Tvirtą. Tokį, kad iš po kojų neišsprūstų, neišslystų ir reikia neužsižioplinti paskubant pasakyti: šit ir viskas, ką turiu.
Įsižiūrėjęs prie Ūso balos į dziedulį Feliksą, atrodė, kad užmiršau, kad prie Skersbalės laukia dziedulis Šimas. Sodybos kiemas didelis, su aukštu žaibolaidžiu jo viduryje. O dviejų galų ilga pirkia padalyta masyvia priemenė ir kamara, vis dėlto yra ankšta
— Režisieriau, prašau į kėdę, — pratarė Idinis, o Dinis, stumtelėjęs ją, tuoj pakišo po sėdynę, labai panašiai kaip kažkada Vidinis. Taip kad iš tikrųjų obuolys nuo obels netoli krenta. O iš ložės pamatytas balinių peizažas dingo. Vėlgi panašiai kaip kažkada „bendru sprendimu“ išbrauktas eil. „Atodūsis“. Bet, atsiprašau. Negali būti, kad išbrauktas, jeigu vis dėlto jis yra.
Žemės ant rankų nepakelsiu,
tačiau paveikslą šitokį regiu:
pavargusi,
skaudi it paukštė pašauta
ir sklando liūdesį akių.
Neklausiu jos,
kodėl taip nusiminus.
Galbūt laike pavargo ir dabar,
iškvėpus kančią iš krūtinės,
augina kalnus savyje.
Gal ten, širdin,
ledynmetį įkėlus,
ji tikisi
nušliaužti juo iš Šiaurės lig Pietų
ir šitaip tūkstantmečius pailsėjus
gyvybę kurti iš pradžių.
Man neatrodė, kad eilėraštis pabaigtas, bet, neprisimindamas daugiau, pasakiau, kad tikriausia tiek pakanka.
— Betgi ji, Pirkaitienė, ar kaip ten ją vadina... taigi Sėdinti Ant Slenksčio pati galėjusi padeklamuoti, — kažkas pasakė iš salės
— Tikrai nežinau, neprisimenu.
— Ar aš, — nelauktai atsirado Moteris ir pati viena, be muzikos:
Kada noriu verkiu,
Kada noriu dainuoju,
Nuo sunkių vargelių
Neišsivaduoju.
— Kas ji? Pirkaitienė? Sėdinti Ant Slenksčio? Gal tai mano motina? Gal kuri nors iš bobulių — Karolina ar Marcelė? Gal? Abi gal?
Ilsta man rankelės
Nuo sunkiu darbelių,
Alpsta man širdelė
Nuo rūsčių žodelių...
Salė aprimo. Ložėje „B“ pamačiau Vidinį. Jis nežymiai kilstelėjo ranką, esą, dirbk, režisieriau. Net ne taip svarbu, kaip sekasi: geriau- blogiau. Svarbiausia, kad dirbi
2014 m. rugpjūčio 6 d., trečiadienis
Fragmentai laiko ir savęs
Užsimirštu. Visiškai. Kažkur esu, bet – kur, visai nesvarbu. Nejaučiu nei aukščiau salės kilstelėtos ložės, nei joje šalia manęs įkritusių Idinio su Diniu. Scenovaizdis daro vis įtaigesnį įspūdį. Netrukus atsikratau ir juo kaip scenovaizdžiu. Aš ten, kur ir reikia būti. Gimtasis kraštas gyvas. Štai jis. Ir nesvarbu, kad Grigaliaus kalendorius rodo vidurvasario laiką, bet jo čia nėra. Turbūt žiema, tik besniegė – žvarbos ir pašalo nestokoja, bet sniego nėra. Būna gi, kai šilinių dzūkų krašte ir gruodyje, net sausyje atsikvepia šiluma ir pradedama manyti, kad Dievas paseno ir nežino, ką daro. Būna gi... Bet kažin, ar kada nors buvo toks gyvas kraštovaizdis scenoje. Tikras. Anot dzūkų, be išmislų. Napoleonas taip ir neįstengė užkelti sau ant delno Šv. Onos bažnyčią ir nusinešti į Paryžių. O čia, prašau – ant scenos didžiausias gabalas Šklėrių sodžiaus.
Atsimenu, kad kažkas it prašęs susitikti su manimi prie Skersbalės.. Taigi, šitame kraštovaizdyje ir Skersbalė. Giluminiu galu įsispyrusi į Margionių titnaginę, o kitu, gerokai seklesniu, atšliaužiusi prie Kisielių (Šarkės) vienkiemio. Tačiau smagiausia, kad netoli Simono (Šimo) ir Marcelės Grigų sodyba. Ir jų žemės valakas atiduotas Skersbalės pakraščiui.
Tik dabar ir atsimenu:
vandenys mano,
jūs giliausi, švariausi,
gyvybės pilniausi,
buvote čia.
Plaukė (ir net skendo ne kartą) valtelė
šitame titnaginės krašte,
nesutikus žuvėdros baltos.
Žvyrą giliai po savim pasiklojus
Brėžė ribą kaip ežią brasta.
Ir girdėjau, kaip pakalba žmonės –
Ji iš miško, liauna kaip pušis
Jis iš Skersbalės, liaunas kaip meldas.
Oi, mačiau, kaip gražiai plauko antys,
Kaip narai dingsta ilgam iš akių,
Kaip baltesnė už titnagą baltą
Mirė gulbė, skaudi kaip
Ant kranto užkritus puta,
Nepakėlus į dangų sparnų.
Pats nešiau ją ant rankų,
Apsunkęs balčiausia našta,
Dar be ašarų verkt neišmokęs.
O paskui irgi krykė antys ir nardė narai
Dėlės kraują gėrė, įsičiaupę į kūną.
Tartum auksas žibėjo karosų žvynai
Kaip sidabras - mekšrų,
Ir daug ko, oi daug ko dar būta,
Bet gulbės mirtis iki dabar,
Lig niekada nugalėta nebus..
Ir išgirdau:
— Žmonės, kas dar norite į mane mesti akmenį? Meskite. Nesigailėkite manęs.
Krūptelėjau. Tai buvo girdėta. Ne dabar. Bet girdėta. Pasidarė neramu.
— Aš naktyje, - atsiliepė jai balsas. —Turbūt manęs nematote. Norėčiau, kad ir mane matytumėte. Aš neturiu akmens.
— Trypiate. Diena iš dienos. Ir taip kiek beatsimenu. Svaidote akmenimis ir verkti neleidžiate.
— Dieve mano, kaip man jums pasirodyti, - nekantravo vyro balsas. — Kaip man įeiti į šviesą, kuri apšviečia jus, sėdinčią ant slenksčio. Aš tikintis, moterie. štai kryželis su nukryžiuotuoju kabo ant mano kaklo. Dievas su manim. Todėl nebarkite už piktą, kurio nesu padaręs. Artėja Kūčios. Tikiuosi, kartu valgysime vakarienę.
— Jūs vaikščiojate, mindžiojate ir šluostotės į mane kojas. Ir man nuo to nė truputį negeriau, kad ant tavo kaklo kabo kryželis su nukryžiuotuoju. Ir visos mano vakarienės irgi ant slenksčio.
— Ir taip buvo? — pabudino iš užsimirštiems Dinis.
— Buvo ir taip. Norėjau jai padėti. Dar tada, kai tokiu balsu kalbėjau. Pirkaitienė... Pirkaitienė tuomet ji. Taip atsimenu, bet tikrai ne Sėdinčioji Ant Slenksčio.
Atsimenu, kad kažkas it prašęs susitikti su manimi prie Skersbalės.. Taigi, šitame kraštovaizdyje ir Skersbalė. Giluminiu galu įsispyrusi į Margionių titnaginę, o kitu, gerokai seklesniu, atšliaužiusi prie Kisielių (Šarkės) vienkiemio. Tačiau smagiausia, kad netoli Simono (Šimo) ir Marcelės Grigų sodyba. Ir jų žemės valakas atiduotas Skersbalės pakraščiui.
Tik dabar ir atsimenu:
vandenys mano,
jūs giliausi, švariausi,
gyvybės pilniausi,
buvote čia.
Plaukė (ir net skendo ne kartą) valtelė
šitame titnaginės krašte,
nesutikus žuvėdros baltos.
Žvyrą giliai po savim pasiklojus
Brėžė ribą kaip ežią brasta.
Ir girdėjau, kaip pakalba žmonės –
Ji iš miško, liauna kaip pušis
Jis iš Skersbalės, liaunas kaip meldas.
Oi, mačiau, kaip gražiai plauko antys,
Kaip narai dingsta ilgam iš akių,
Kaip baltesnė už titnagą baltą
Mirė gulbė, skaudi kaip
Ant kranto užkritus puta,
Nepakėlus į dangų sparnų.
Pats nešiau ją ant rankų,
Apsunkęs balčiausia našta,
Dar be ašarų verkt neišmokęs.
O paskui irgi krykė antys ir nardė narai
Dėlės kraują gėrė, įsičiaupę į kūną.
Tartum auksas žibėjo karosų žvynai
Kaip sidabras - mekšrų,
Ir daug ko, oi daug ko dar būta,
Bet gulbės mirtis iki dabar,
Lig niekada nugalėta nebus..
Ir išgirdau:
— Žmonės, kas dar norite į mane mesti akmenį? Meskite. Nesigailėkite manęs.
Krūptelėjau. Tai buvo girdėta. Ne dabar. Bet girdėta. Pasidarė neramu.
— Aš naktyje, - atsiliepė jai balsas. —Turbūt manęs nematote. Norėčiau, kad ir mane matytumėte. Aš neturiu akmens.
— Trypiate. Diena iš dienos. Ir taip kiek beatsimenu. Svaidote akmenimis ir verkti neleidžiate.
— Dieve mano, kaip man jums pasirodyti, - nekantravo vyro balsas. — Kaip man įeiti į šviesą, kuri apšviečia jus, sėdinčią ant slenksčio. Aš tikintis, moterie. štai kryželis su nukryžiuotuoju kabo ant mano kaklo. Dievas su manim. Todėl nebarkite už piktą, kurio nesu padaręs. Artėja Kūčios. Tikiuosi, kartu valgysime vakarienę.
— Jūs vaikščiojate, mindžiojate ir šluostotės į mane kojas. Ir man nuo to nė truputį negeriau, kad ant tavo kaklo kabo kryželis su nukryžiuotuoju. Ir visos mano vakarienės irgi ant slenksčio.
— Ir taip buvo? — pabudino iš užsimirštiems Dinis.
— Buvo ir taip. Norėjau jai padėti. Dar tada, kai tokiu balsu kalbėjau. Pirkaitienė... Pirkaitienė tuomet ji. Taip atsimenu, bet tikrai ne Sėdinčioji Ant Slenksčio.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)