Nė karto neišgirdau, kad kas jį pavadintų Simonu; tik Šimas. Simono vardas, regis, visoje Kabelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų parapijoje neegzistavo. Kaip ir iki šiol. Garantuoti negalėčiau, bet kai parapija be lopšių, tai nėra didesnių galimybių jiems atsirasti. Atsikeliančių į jos kraštą irgi nėra. Ne Amerika gi, ne Vokietija, ar Anglija. Bet šalia Kabelių esanti Marcinkonių parapija netgi įvardinta Simono vardu, būtent: Marcinkonių Šv. Apaštalų Simono ir Judo (Tado) parapija. Ji gerokai ankstesnė, negu Kabelių. Kolei čia nebuvo pastatyta bažnyčia (1911), žmonės ir ėjo, ir važiavo melstis į Marcinkonis.
Iš ložės į sceną nusileidome kartu, visu trejetuku: Idinis, Dinis ir aš. Ir nepaisant, kad Dinį matu pirmą kartą, o ir Idinį neseniai, tačiau jaučiau, žinojau, kad jie man labai artimi ir net kažkodėl, matydamas juos du, atrodė, kad trūksta trečio.
— Aha, aha, - atsiliepė Vidinis: gyveno trys broliai, du protingi, o trečias kvailiukas. Bet tu teisus – manęs dar vis perdaug, Pranuci. Jeigu pasiseks savęs įžmoginti dar vieną dalį, pavadinsiu jį Iniu. O kas jau liks, tegu jau tiek ir bus. Su tiek savęs keliausiu ieškoti gimtinės.
— A, Vidini, nemoku net mąstyti, ką esi sumanęs.
Ir tikrai, kad nemoku. Tačiau suprasti, kad ir manęs perdaug, neatrodo sunku. Ir net pradėjau mąstyti, kad kažkur ten, toli toli, ir man reikėję būti, kol nežinia kodėl atėjau čia. Tačiau tokiems pamąstymams priežastis lyg akivaizdi — režisieriaus kėdė negalėjo nekrustelėti mano savasties, kuri, matyt, nusėdo kaip dumblas, neleisdamas atsikvėpti tvariniui pagal Dievo paveikslą. Pradėjau suvokti, kad kasdienybė niekuomet nebūna nyki, apsnūdusi, kad būnant amžiname judesyje reikia nepaprasto tingulio, kad va šitaip su juo susitaikytum, pasiramsčiuodamas lazda ir vis smulkindamas žingsnius į saulėlydį. Tiesa, dabar atrodo, kad jau turiu teisę tarti, jog tingulio etapas besibaigia, o tai, kas bent kiek pakruta, reikia krutinti toliau, įsiūbuoti taip, kad galva svaigtų. Bet reikia pasirinkti atramos tašką. Tvirtą. Tokį, kad iš po kojų neišsprūstų, neišslystų ir reikia neužsižioplinti paskubant pasakyti: šit ir viskas, ką turiu.
Įsižiūrėjęs prie Ūso balos į dziedulį Feliksą, atrodė, kad užmiršau, kad prie Skersbalės laukia dziedulis Šimas. Sodybos kiemas didelis, su aukštu žaibolaidžiu jo viduryje. O dviejų galų ilga pirkia padalyta masyvia priemenė ir kamara, vis dėlto yra ankšta
— Režisieriau, prašau į kėdę, — pratarė Idinis, o Dinis, stumtelėjęs ją, tuoj pakišo po sėdynę, labai panašiai kaip kažkada Vidinis. Taip kad iš tikrųjų obuolys nuo obels netoli krenta. O iš ložės pamatytas balinių peizažas dingo. Vėlgi panašiai kaip kažkada „bendru sprendimu“ išbrauktas eil. „Atodūsis“. Bet, atsiprašau. Negali būti, kad išbrauktas, jeigu vis dėlto jis yra.
Žemės ant rankų nepakelsiu,
tačiau paveikslą šitokį regiu:
pavargusi,
skaudi it paukštė pašauta
ir sklando liūdesį akių.
Neklausiu jos,
kodėl taip nusiminus.
Galbūt laike pavargo ir dabar,
iškvėpus kančią iš krūtinės,
augina kalnus savyje.
Gal ten, širdin,
ledynmetį įkėlus,
ji tikisi
nušliaužti juo iš Šiaurės lig Pietų
ir šitaip tūkstantmečius pailsėjus
gyvybę kurti iš pradžių.
Man neatrodė, kad eilėraštis pabaigtas, bet, neprisimindamas daugiau, pasakiau, kad tikriausia tiek pakanka.
— Betgi ji, Pirkaitienė, ar kaip ten ją vadina... taigi Sėdinti Ant Slenksčio pati galėjusi padeklamuoti, — kažkas pasakė iš salės
— Tikrai nežinau, neprisimenu.
— Ar aš, — nelauktai atsirado Moteris ir pati viena, be muzikos:
Kada noriu verkiu,
Kada noriu dainuoju,
Nuo sunkių vargelių
Neišsivaduoju.
— Kas ji? Pirkaitienė? Sėdinti Ant Slenksčio? Gal tai mano motina? Gal kuri nors iš bobulių — Karolina ar Marcelė? Gal? Abi gal?
Ilsta man rankelės
Nuo sunkiu darbelių,
Alpsta man širdelė
Nuo rūsčių žodelių...
Salė aprimo. Ložėje „B“ pamačiau Vidinį. Jis nežymiai kilstelėjo ranką, esą, dirbk, režisieriau. Net ne taip svarbu, kaip sekasi: geriau- blogiau. Svarbiausia, kad dirbi
Iš ložės į sceną nusileidome kartu, visu trejetuku: Idinis, Dinis ir aš. Ir nepaisant, kad Dinį matu pirmą kartą, o ir Idinį neseniai, tačiau jaučiau, žinojau, kad jie man labai artimi ir net kažkodėl, matydamas juos du, atrodė, kad trūksta trečio.
— Aha, aha, - atsiliepė Vidinis: gyveno trys broliai, du protingi, o trečias kvailiukas. Bet tu teisus – manęs dar vis perdaug, Pranuci. Jeigu pasiseks savęs įžmoginti dar vieną dalį, pavadinsiu jį Iniu. O kas jau liks, tegu jau tiek ir bus. Su tiek savęs keliausiu ieškoti gimtinės.
— A, Vidini, nemoku net mąstyti, ką esi sumanęs.
Ir tikrai, kad nemoku. Tačiau suprasti, kad ir manęs perdaug, neatrodo sunku. Ir net pradėjau mąstyti, kad kažkur ten, toli toli, ir man reikėję būti, kol nežinia kodėl atėjau čia. Tačiau tokiems pamąstymams priežastis lyg akivaizdi — režisieriaus kėdė negalėjo nekrustelėti mano savasties, kuri, matyt, nusėdo kaip dumblas, neleisdamas atsikvėpti tvariniui pagal Dievo paveikslą. Pradėjau suvokti, kad kasdienybė niekuomet nebūna nyki, apsnūdusi, kad būnant amžiname judesyje reikia nepaprasto tingulio, kad va šitaip su juo susitaikytum, pasiramsčiuodamas lazda ir vis smulkindamas žingsnius į saulėlydį. Tiesa, dabar atrodo, kad jau turiu teisę tarti, jog tingulio etapas besibaigia, o tai, kas bent kiek pakruta, reikia krutinti toliau, įsiūbuoti taip, kad galva svaigtų. Bet reikia pasirinkti atramos tašką. Tvirtą. Tokį, kad iš po kojų neišsprūstų, neišslystų ir reikia neužsižioplinti paskubant pasakyti: šit ir viskas, ką turiu.
Įsižiūrėjęs prie Ūso balos į dziedulį Feliksą, atrodė, kad užmiršau, kad prie Skersbalės laukia dziedulis Šimas. Sodybos kiemas didelis, su aukštu žaibolaidžiu jo viduryje. O dviejų galų ilga pirkia padalyta masyvia priemenė ir kamara, vis dėlto yra ankšta
— Režisieriau, prašau į kėdę, — pratarė Idinis, o Dinis, stumtelėjęs ją, tuoj pakišo po sėdynę, labai panašiai kaip kažkada Vidinis. Taip kad iš tikrųjų obuolys nuo obels netoli krenta. O iš ložės pamatytas balinių peizažas dingo. Vėlgi panašiai kaip kažkada „bendru sprendimu“ išbrauktas eil. „Atodūsis“. Bet, atsiprašau. Negali būti, kad išbrauktas, jeigu vis dėlto jis yra.
Žemės ant rankų nepakelsiu,
tačiau paveikslą šitokį regiu:
pavargusi,
skaudi it paukštė pašauta
ir sklando liūdesį akių.
Neklausiu jos,
kodėl taip nusiminus.
Galbūt laike pavargo ir dabar,
iškvėpus kančią iš krūtinės,
augina kalnus savyje.
Gal ten, širdin,
ledynmetį įkėlus,
ji tikisi
nušliaužti juo iš Šiaurės lig Pietų
ir šitaip tūkstantmečius pailsėjus
gyvybę kurti iš pradžių.
Man neatrodė, kad eilėraštis pabaigtas, bet, neprisimindamas daugiau, pasakiau, kad tikriausia tiek pakanka.
— Betgi ji, Pirkaitienė, ar kaip ten ją vadina... taigi Sėdinti Ant Slenksčio pati galėjusi padeklamuoti, — kažkas pasakė iš salės
— Tikrai nežinau, neprisimenu.
— Ar aš, — nelauktai atsirado Moteris ir pati viena, be muzikos:
Kada noriu verkiu,
Kada noriu dainuoju,
Nuo sunkių vargelių
Neišsivaduoju.
— Kas ji? Pirkaitienė? Sėdinti Ant Slenksčio? Gal tai mano motina? Gal kuri nors iš bobulių — Karolina ar Marcelė? Gal? Abi gal?
Ilsta man rankelės
Nuo sunkiu darbelių,
Alpsta man širdelė
Nuo rūsčių žodelių...
Salė aprimo. Ložėje „B“ pamačiau Vidinį. Jis nežymiai kilstelėjo ranką, esą, dirbk, režisieriau. Net ne taip svarbu, kaip sekasi: geriau- blogiau. Svarbiausia, kad dirbi
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą