Užuolaida kėlėsi, bet ne todėl, kad paklusau Goliaus paliepimui. Jaučiau, kad dar nepasirengęs tokiam veiksmui. Nesutelkus komandos ir režisierius kaip be rankų, o scenai tokio jo nereikia. Reikėjo apsispręsti ir pasirinkti teritoriją, kurioje, atsisakius klajoklių dalios, galima būtų ilgesniam laikui įsikurt. Net ir apsikuopti reikia. Žinojau, kad pakėlus užuolaidą, scena persiformuosianti į vietovės gamtovaizdį. Nepasakytum, kad joje vaidinama; labiau panašu, kad joje gyvenama. Man nesunku buvo apsispręsti, kur pastatyti režisieriaus kėdę, kad, pakėlus scenos uždangą, joje atsivertų pasirinktos vietovės panoraminis kraštovaizdis, tačiau būtent čia, būtent šitame šilinių dzūkų krašte, mudviejų su Vidiniu daugiausia prišiukšlinta – ir vis raštais, raštais... Ė, ką bekalbėti, bet, žinoma, ne tik jais. Todėl ne taip paprasta atsiausti scenos užsklandą, rodant publikai, kaip pagyventa, kad va ir šventų knygų lapai neišsilaiko jų viršeliuose; pustosi kaip mudviejų užrašai, kaip Šklėrių gyvenimas.
— Nekrank, varnai Goliau. Nereikia taip skubėti. Ateis laikas bus ir vaikas. — sakau jam mintyse, baugiai pajausdamas, kad scenos užuolaida keliasi. Bet — ne, ačiū Aukščiausiajam, dar — ne. Ji tik skvernu, tik atlapa prasiskleidė ir iš po jos pasirodė skara apsigaubęs susikūprinęs siluetas.
— Pagaliau, — pratarė, bet netrukus pažinau ją, Moterį, kurią jau įpratau vadinti Sėdinčiąja Ant Slenksčio. Paskui ją šiapus užuolaidos išniro Idinis, kuris stengėsi padėti jai ant rankų palaikyti, atrodytų, nelengvą naštą, bet būtent — kokią, nesimatė, nes jos našta kaip ir ji pati, irgi buvo apgobta skara. It tik vėliau, nuklostant skarą, pamačiau, kad Moteris, apsivijus rankomis slenkstį, spaudė it brangenybę, glaudė prie savęs ir kratėsi Idinio paramos.
— O taip, Goliau, — pašokau nuo režisieriaus kėdės, skubėdamas pakelti užuolaidą ir girdėdamas savyje, regis, jau senokai laukiamą tekstą. Krutėjo, judėjo, muistėsi, bet išeiti į viešumą negebėjo, o dabar:
Gimtine,
kiek kartų sakiau, kad negrįšiu,
kiek kartų sakiau,
kad mylėti nemoku —
kelios trobos paliko,
tik kelios.
Bet kai miško tiek daug,
kai aukštos pušeles
it stygos nuo žemes
į dangų viršūnėmis kelias
ir skuba pareiti atgal
pakanka ir tiek,
išdžiuvusio šulinio netgi pakanka,
išgerti kaip vėją, kaip midų,
kaip poterius paliktus, kalbant rožančių,
kaip spragilo muziką
kuliančio duonai javus.
Vėjas gūsiais į burną, į burną...
Neprisimenu,
ar bučiavo kas nors kada taip.
Neatrodė, kad viską pasakau, bet neskubiai besiskleidžianti scenos uždanga, man talkino atsidengiančiu kraštovaizdžiu. Dabar manęs vieno tokio nereikėjo, bet buvau įsitikinęs, kad žinau kokios muzikos jai reikia. O scenovaizdis vis plėtėsi, augo ir publika sukruto taip, kad tai vienas, tai kitas pradėjo rodyti į jos fragmentus, pradėjo komentuoti juos, nubudintus prisiminimais. Ji, publika, nebuvo gausi, bet dingojosi, kad žinau ją, pažįstu. Gal vienas kitas jos asmuo primirštas, tačiau reikėtų tik lengvai atsikvėpti ir užmaršties dulkeles kaip mat išsivėdintų. Paduodamas ranką, galėčiau sveikintis, kreipdamasis vardais ir pavardėmis: Sveikas, dėde Tamošiau Kibirkšti, sveikas dėde Kazy Markišiau... Tai artimiausi Felikso ir Karolinos Karlonų, išėjusių iš kaimo į viensėdiją, kaimynai. Tačiau prasmingiausia buvo stebėti Moterį, globojusią slenkstį; nešė jį ir atsargiai, kaip į lopšį, leido nuo rankų, padėdama netoli Ūso balos. Bet ir tuomet, vis paglostydama, atkakli ir tyli, žiūrėjo į žemės lopinėlį, priėmusį slenkstį, ir regėjosi, kad mato, kaip ten, giliai, dar laukia jo pušelės šaknys, išauginiuos jį, pareinantiems į namus ir iš jų išeinantiems.. Moteris atsisėdo taip, kaip buvau įpratęs matyti, kaip nesinori ją vadinti kitaip, o tik Sėdinčiąja Ant Slenksčio
Ne, nemanau, - dar tarė, —
kad galima iš pelenų užkurti ugnį
ir malkas (jau sudegintas)
iš naujo kraut laužan,
bet, Visagali, gal
tik vienas tu nepatikėki manimi,
ką neretai ir sau
ir publikai sakau....
Sugrįžta vėl į Šklėrių pamatus
jų laukuose išaugęs miškas.
Genys meistrelis kala kala...
Vėl sodžius tartum karalystė bus.
— Nekrank, varnai Goliau. Nereikia taip skubėti. Ateis laikas bus ir vaikas. — sakau jam mintyse, baugiai pajausdamas, kad scenos užuolaida keliasi. Bet — ne, ačiū Aukščiausiajam, dar — ne. Ji tik skvernu, tik atlapa prasiskleidė ir iš po jos pasirodė skara apsigaubęs susikūprinęs siluetas.
— Pagaliau, — pratarė, bet netrukus pažinau ją, Moterį, kurią jau įpratau vadinti Sėdinčiąja Ant Slenksčio. Paskui ją šiapus užuolaidos išniro Idinis, kuris stengėsi padėti jai ant rankų palaikyti, atrodytų, nelengvą naštą, bet būtent — kokią, nesimatė, nes jos našta kaip ir ji pati, irgi buvo apgobta skara. It tik vėliau, nuklostant skarą, pamačiau, kad Moteris, apsivijus rankomis slenkstį, spaudė it brangenybę, glaudė prie savęs ir kratėsi Idinio paramos.
— O taip, Goliau, — pašokau nuo režisieriaus kėdės, skubėdamas pakelti užuolaidą ir girdėdamas savyje, regis, jau senokai laukiamą tekstą. Krutėjo, judėjo, muistėsi, bet išeiti į viešumą negebėjo, o dabar:
Gimtine,
kiek kartų sakiau, kad negrįšiu,
kiek kartų sakiau,
kad mylėti nemoku —
kelios trobos paliko,
tik kelios.
Bet kai miško tiek daug,
kai aukštos pušeles
it stygos nuo žemes
į dangų viršūnėmis kelias
ir skuba pareiti atgal
pakanka ir tiek,
išdžiuvusio šulinio netgi pakanka,
išgerti kaip vėją, kaip midų,
kaip poterius paliktus, kalbant rožančių,
kaip spragilo muziką
kuliančio duonai javus.
Vėjas gūsiais į burną, į burną...
Neprisimenu,
ar bučiavo kas nors kada taip.
Neatrodė, kad viską pasakau, bet neskubiai besiskleidžianti scenos uždanga, man talkino atsidengiančiu kraštovaizdžiu. Dabar manęs vieno tokio nereikėjo, bet buvau įsitikinęs, kad žinau kokios muzikos jai reikia. O scenovaizdis vis plėtėsi, augo ir publika sukruto taip, kad tai vienas, tai kitas pradėjo rodyti į jos fragmentus, pradėjo komentuoti juos, nubudintus prisiminimais. Ji, publika, nebuvo gausi, bet dingojosi, kad žinau ją, pažįstu. Gal vienas kitas jos asmuo primirštas, tačiau reikėtų tik lengvai atsikvėpti ir užmaršties dulkeles kaip mat išsivėdintų. Paduodamas ranką, galėčiau sveikintis, kreipdamasis vardais ir pavardėmis: Sveikas, dėde Tamošiau Kibirkšti, sveikas dėde Kazy Markišiau... Tai artimiausi Felikso ir Karolinos Karlonų, išėjusių iš kaimo į viensėdiją, kaimynai. Tačiau prasmingiausia buvo stebėti Moterį, globojusią slenkstį; nešė jį ir atsargiai, kaip į lopšį, leido nuo rankų, padėdama netoli Ūso balos. Bet ir tuomet, vis paglostydama, atkakli ir tyli, žiūrėjo į žemės lopinėlį, priėmusį slenkstį, ir regėjosi, kad mato, kaip ten, giliai, dar laukia jo pušelės šaknys, išauginiuos jį, pareinantiems į namus ir iš jų išeinantiems.. Moteris atsisėdo taip, kaip buvau įpratęs matyti, kaip nesinori ją vadinti kitaip, o tik Sėdinčiąja Ant Slenksčio
Ne, nemanau, - dar tarė, —
kad galima iš pelenų užkurti ugnį
ir malkas (jau sudegintas)
iš naujo kraut laužan,
bet, Visagali, gal
tik vienas tu nepatikėki manimi,
ką neretai ir sau
ir publikai sakau....
Sugrįžta vėl į Šklėrių pamatus
jų laukuose išaugęs miškas.
Genys meistrelis kala kala...
Vėl sodžius tartum karalystė bus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą