Sėdinčiajai Ant Slenksčio tariau:
— Žymiausi režisieriai niekuomet neapleidžia tų, ką Dievas jiems siunčia. Augina, puoselėja ir jeigu ką - žiūrėk, patys išeina iš namų lyg nieko neatsitikę.
— Žinau, kad sunki aš tau, bet vis dėlto lengvesnė negu kitiems. Su pirkiomis gyvenai. Jas dar pažįsti, dar gal kada ir be scenos atsiminsi Pirkaitienę. O koks esi režisierius, geras ar blogas, iš savęs nesužinosi, račiau koks bebūtum, neišeik.
„ O dangau, — žagteliu savyje. — Pirkių Lietuva, pirkių Lietuvos motina. Bet aš turbūt miegu. Atviromis akimis sapnuoju, taip? — pradėjau abejoti ir išgirstais žodžiais, ir Sėdinčios Ant Slenksčio reginiu: — Ar ne perdaug įsigudrinau miegoti atviromis akimis? Beje, ar kas žino, kad taip sugebu? Kad taip įmanoma? Vidinis, suprantama, jis žino. O ji? O Sėdinčioji Ant Slenksčio?
O atsimenu ją, kai dar ne Sėdinčioji. Kai aš be režisieriaus kėdės, kai...
... Naktis. Akys nemato, tačiau vaizdas su ant slenksčio sėdinčia Moterimi išsiskiria - nereikia ieškoti ugnies, įžiebti žiburį. Šviesa jaukiai apšvietė patalpą ir mano akys jau negalėjo nuo jos atsitraukti. „Puiku! ”- norėjosi pašaukti sieloje, bet pajaučiau drausmės įtaigą ir buvo gera, kad savo susižavėjimą galiu išreikšti be aplodismentų.
Kai vakaras –
Net ir šešėliai ramesni:
Atsigręžia atgal,
Viršūnėmis rytų dar įsikibę –
Bet kas iš to?
Ir juos užslinks tamsa,
Sužvilgs mažytėmis švieselėmis žvaigždynai,
Nors netikėk
Kad ten, aukštybėse,
Ugnies daugiau
Negu suprasti mokam.
Bet man nebūna keista,
kai matau save
Su ištiesta ranka į dangų
Ir toks pražilęs ir naivus,
Pagyvenu sėja bažnyčių --
Kas sužinos,
Kaip ir kada,
Išmokau sėti danguje?
Meluoti gi,
Kad net bažnyčios taip nemoka?
Su ištiesta ranka į dangų,
Pražilęs ir naivus,
Dėkoju Viešpačiui
Už atmintį, sugrįžtančią į kasdieninę būtį,
Už šitaip išgirstus savy žodžius,
Už tai, kad su Pirkaitiene galiu pabūti.
Aš jau neabejoju šitokia atmintimi. Žinau, kad Sėdinčioji Ant Slenksčio yra Pirkaitienė. Ir atsimenu ją iš laiko, kai dziedulis Feliksas ir bobulė Karolina iš didelio Šklėrių sodžiaus ėjo gyventi prie Ūso balos, ėjo į viensėdiją. Galima pamanyti, kad tokia dalią ji liudija atsineštu ir taip apsėstu slenksčiu. Tačiau prasmė tokio poelgio ir tokios jos kasdienybės yra kitokia. O kad ją suvoktumei iki panagių, matyt, reikėtų daug pūdų druskos suvalgyti.
Norėjosi būti ir solidžiu, ir atsargiu.
— Minutėlę, motin, minutėlę. Šoktelėsiu pasėdėti kėdėje. Reikia išgirsti Vidinį. Supranti? Dar neseniai kalbėjęs, kad tokio, koks jis yra, jam per daug. Atrodė, kad žmogelis senatvėje paisto nesąmones, bet, žiū, išskyrė dalį savęs ir ją įžmoginęs pavadino Idiniu, Tai jo palikuonis. Beje, pirmas. Suprantu, kad dabar bendrauti su juo man paprasčiausia sėdint kėdėje.
— Miegant ir sapnuojant atviromis akimis. Taip?
— Man tai buvo nesuprantama staigmena. Maniau, kad to nežinote.
— Gerai. Šoktelėki į kėdę. Aš tau padėsiu.
— Moku. Jau moku. Ačiū.
— Žymiausi režisieriai niekuomet neapleidžia tų, ką Dievas jiems siunčia. Augina, puoselėja ir jeigu ką - žiūrėk, patys išeina iš namų lyg nieko neatsitikę.
— Žinau, kad sunki aš tau, bet vis dėlto lengvesnė negu kitiems. Su pirkiomis gyvenai. Jas dar pažįsti, dar gal kada ir be scenos atsiminsi Pirkaitienę. O koks esi režisierius, geras ar blogas, iš savęs nesužinosi, račiau koks bebūtum, neišeik.
„ O dangau, — žagteliu savyje. — Pirkių Lietuva, pirkių Lietuvos motina. Bet aš turbūt miegu. Atviromis akimis sapnuoju, taip? — pradėjau abejoti ir išgirstais žodžiais, ir Sėdinčios Ant Slenksčio reginiu: — Ar ne perdaug įsigudrinau miegoti atviromis akimis? Beje, ar kas žino, kad taip sugebu? Kad taip įmanoma? Vidinis, suprantama, jis žino. O ji? O Sėdinčioji Ant Slenksčio?
O atsimenu ją, kai dar ne Sėdinčioji. Kai aš be režisieriaus kėdės, kai...
... Naktis. Akys nemato, tačiau vaizdas su ant slenksčio sėdinčia Moterimi išsiskiria - nereikia ieškoti ugnies, įžiebti žiburį. Šviesa jaukiai apšvietė patalpą ir mano akys jau negalėjo nuo jos atsitraukti. „Puiku! ”- norėjosi pašaukti sieloje, bet pajaučiau drausmės įtaigą ir buvo gera, kad savo susižavėjimą galiu išreikšti be aplodismentų.
Kai vakaras –
Net ir šešėliai ramesni:
Atsigręžia atgal,
Viršūnėmis rytų dar įsikibę –
Bet kas iš to?
Ir juos užslinks tamsa,
Sužvilgs mažytėmis švieselėmis žvaigždynai,
Nors netikėk
Kad ten, aukštybėse,
Ugnies daugiau
Negu suprasti mokam.
Bet man nebūna keista,
kai matau save
Su ištiesta ranka į dangų
Ir toks pražilęs ir naivus,
Pagyvenu sėja bažnyčių --
Kas sužinos,
Kaip ir kada,
Išmokau sėti danguje?
Meluoti gi,
Kad net bažnyčios taip nemoka?
Su ištiesta ranka į dangų,
Pražilęs ir naivus,
Dėkoju Viešpačiui
Už atmintį, sugrįžtančią į kasdieninę būtį,
Už šitaip išgirstus savy žodžius,
Už tai, kad su Pirkaitiene galiu pabūti.
Aš jau neabejoju šitokia atmintimi. Žinau, kad Sėdinčioji Ant Slenksčio yra Pirkaitienė. Ir atsimenu ją iš laiko, kai dziedulis Feliksas ir bobulė Karolina iš didelio Šklėrių sodžiaus ėjo gyventi prie Ūso balos, ėjo į viensėdiją. Galima pamanyti, kad tokia dalią ji liudija atsineštu ir taip apsėstu slenksčiu. Tačiau prasmė tokio poelgio ir tokios jos kasdienybės yra kitokia. O kad ją suvoktumei iki panagių, matyt, reikėtų daug pūdų druskos suvalgyti.
Norėjosi būti ir solidžiu, ir atsargiu.
— Minutėlę, motin, minutėlę. Šoktelėsiu pasėdėti kėdėje. Reikia išgirsti Vidinį. Supranti? Dar neseniai kalbėjęs, kad tokio, koks jis yra, jam per daug. Atrodė, kad žmogelis senatvėje paisto nesąmones, bet, žiū, išskyrė dalį savęs ir ją įžmoginęs pavadino Idiniu, Tai jo palikuonis. Beje, pirmas. Suprantu, kad dabar bendrauti su juo man paprasčiausia sėdint kėdėje.
— Miegant ir sapnuojant atviromis akimis. Taip?
— Man tai buvo nesuprantama staigmena. Maniau, kad to nežinote.
— Gerai. Šoktelėki į kėdę. Aš tau padėsiu.
— Moku. Jau moku. Ačiū.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą