Fragmentai laiko ir savęs

(7

Vidurvasaris jau nekils aukščiau
Ir bėdavoja žmonės, kad ir vėl neradę žiedo.
Paparčių daug – paežerės, miškai jais dosnūs,
Bet anė vieno, kad žydėtų.
Atrodytų, įkrisk į jų būtovę ir galvok,
Kad gal jų žiedas pats esu.
Bet — ne. Lengviau sakyti: neradau, 
O Jonines palikti skoloje.

Ir aš ne išimtis,
Ir aš tiek daugel metų
Nepavargau matyt, kaip sudega laužai,
Kaip pustosi ir aušta pelenai
Kaip skaudžiai po truputį, po žiupsnelį
Sugrįžta į ugniavietes žolė.
Ak tu, kantrybe, tu – kupranugari,
Prašysiu Žodžio, kad tau būtų geras,
Kad išmaldai nebūtu abuojus
Galbūt ir man padėsi dar apželti
Ir klyktelėti gerve rudeniui
Iš Šklėrių pirkių palubių.
Nedaug paliko jų, labai nedaug,
Nors kai žinai,
Kad pelenai taip pat žvaigždės dalis,
Ar verta guostis ir gesintis savimi.
Kaip kad ugniavietės — žole
Kaip tuščias laukas — arimu
Kaip paukščiais giedantis dangus — tyla.
O būna — ugnį užgesinam ugnimi,
Tačiau  esmė išlieka ta  pati:
Žvaigždė dėl to nenyksta.
Tegu  — kitaip, tegu — visaip,
Tačiau ligi lašelio savyje...

O, regisi, jau užtrunku –
It tyčia  neskubu giliau mišką.
Man gera būt šilinių žmogumi,
Ir tai, kad šitaip, kaip yra,
Man teikia paspirtį neužsimiršti
Ir nuo žemų lubų aukšta šviesa
Nesibodi atgal — jau kaip žvaigždė —
Į tolimą vaikystę grįžti.
Jau nesakau, kad buvo ir... nėra.
Kaip ir ugniavietės — gesinasi žole.

• 
  
• Laima Žilaitytė-Mayer ir Danutė Kunigiškienė tai mėgsta.

2014-06-27 04:47

Fragmentai laiko ir savęs

6

Net nežinau,
Ar geba išmintis pasikalbėti su žvaigžde.
Bet kaip žinosi, jeigu iki šiol
Pakakdavo ją pamatyt aukštai
Ir vėl žemai nuleisti galvą.
Taip įprasta, taip gera —
Žaliuoja sodai, pievos, miškas...
Visas pasaulis, regisi, atėjęs būti tau,
Net ir eilėraštis kaip džiaugsmas
Apkabina lūpas ir žiodo jas.

Bet  jeigu taip, tai ar žemai
Galva po kasdienybę dairos?
Ir iš tiesų, kur kas yra
Visur dzievulio būta.
Ir suprantu ūmai,
Kodėl taip nedažnai
Savo akim po aukštą dangų vaikštau.

Pasilenkiu prie žemės kuo arčiau
Ir jau ne saujomis,
Jau siela ją, kaip atgailą semiu.
Net skauda, kad taip aiškiai suprantu:
O Dieve, juk ir aš išaugęs ant žvaigždės.
Kodėl tylėjai ir  kodėl tyli?
Net išmintis užmiršo prasižioti,
Kad pakraštėlis Lietuvos
Taip pat žvaigždės dalis.
Ir net vanduo šulinyje,
Ir net akmuo ant kelio
Ir nesvarbu, kur būtų kas —
Tai vis žvaigždės būties lašai...
Ne Žemę plūgas aria,
Ne lopeta ją kasa.
Taip tik atrodo, o išties —
Tai Žvaigždę plūgas aria,
Tai lopeta ją kasa.
O Žemė — vardas dieviškai gražus,
Bet ne esmė.

Galbūt todėl ir pirkioje
Išminčiai panorėjo pasibūti,
Kur kažkada ant kablio suposi lopšys,
Ir jiems  turbūt labai parūpę,
Kodėl žmonių gyvenimais
Gesimame žvaigždes.

2014-06-26 08:59

Patinka ·  · Reklamuoti · Dalintis

• Tadas Žvirinskis ir Laima Žilaitytė-Mayer tai mėgsta.
• 

  Pranas Karlonas Nepaisyk, Laima. Šitaip paketinau užrašyti kai kuriuos atsiminimus ir truputį daugiau - ko ir pats neatsimenu, tik iš kitur girdėjęs. Kaip ilgai tai tversiu, irgi neaišku.

  Prieš 8 val. · Patinka
• 

  Laima Žilaitytė-Mayer Bet gi puikiai, Pranai! Tad kodėl nepaisyti? Tik čiupt įkvėpimo paukštei tvirtai už uodegos ir nepaleisti!

  Prieš 7 val. · Patinka
• 

  Daina Karlonaitė O kieno tas namas?
• 
  

Fragmentai laiko ir savęs

Grūda

(5

Kas atsitiko?

Protas temsta?

Per šitiek metų būta,

Be ypatingų išimčių —

Kaip įgimta, kaip privalėjo būti;

Ant stogo krankė Golius varnas

Ir vėl pakilęs skrido į miškus.

Žvirbliai prie kluono kapstės,

O kregždės — skrydžiuose nerimo

Ir kai Joninės ant kupros

Viduvasarį pakelia į dangų,

Naktis tokia it būtų be tamsos —

Nors sakoma — [i]laužai per naktį degė[/i]

Bet, šventas Jonai, pats žinai —

Tokioj naktyj jie irgi dėl mados

[i]Per stiklą sviesto ar medaus

Neprilaižysi,[/i] — sako  žmonės.

Taip visuomet, tačiau šįkart

Nakties tamsos visai neliko —

Ištirpo šypsenoj žvaigždės,

Įšvitusios medinėj pirkioj.

Pritemus vakarui, tuoj rytas aušo.

Gal kiek lėčiau Žemaičiuose ar Suvalkijoj,

Aukštaičių žemėse, ar dar kažkur,

Bet čia, kur pakraštėlis Lietuvos

Kur Grūdo ežeras krantus skalauja

Ir supa Grūdą, dukrą mielą,

Plukdydamas į Merkio glėbį,

Kur pusto vėjai kopų smėlį,

Kur aikčioja ir mano sodžius Šklėriai,

Kur ir Jonų nelikę – vienas, kitas,

Savęs  ant kojų nepakeldami.   

Ar girdite? — savęs ant savo kojų.

Tai nereiškia, kad šitokia žinia bloga,

Kai greit išmokstam pasikliaut lazda.

Atsiremiu ir aš į ją 

Šįkart stipriau, drąsiau, nelyg į tvorą –

Atrodė,  šaknimi įžėlusi į žemę.

Ji nepaliks, ji neišduos manęs.

Ir jai juk reikalinga sužinoti,

Ko ieško pirkioje po jos aukšta žvaigžde

Vasaros saulėgrįžos karaliai.

Išminčiai – trys karaliai.

*********************************

Gimtinė (iš kiemo pusės)

     Paklausia, kodėl fragmentai. Todėl, kad nedrąsu pasakyti, kad gebu parašyti kūrinį apie didžiulį kaimą, apie Šklėrius. kur kažkada, kaip girdėta, per 70 sodybų. Tačiau vis dėlto paslapčia tikiuosi, kad tokie fragmentai paragins prisėsti prie  vientiso kūrinio, juos sudėliojant ten, kur, mano galva, jiems vieta. Manau, kad čia reikėtų sudėlioti ir tekstus, įskaitant ir proza, kurie visais laikais  parašyti šia tema. Vieta, sakyčiau, nebloga, nes leidžia manevruoti; taisyti, kilnoti- perkilnoti tekstus, redaguoti iki situacijos, kai pajunti, kad galima šia rašliava iškelti , tarkim, į knygelę. Bet  suprantu ir kitką – vienas  dalykas taip neblogai samprotauti, o kitas dalykas, kaip tai padaryti, kuomet atmintis taip susidėvėjusi, kad po valandos kitos jau neatsimini, kokie  pusryčiai buvę.  

Fragmentai laiko ir savęs

   (4

Būta ne kartą,

Kai žvaigždę sutikęs,

Palikdavau tykiai keliauti ją sau,

Maniau taip, kad tykiai...

Tuomet nežinojau,

Kad niekas taip skaudžiai savęsp nerimauja

Kaip žvaigždės, kaip Visata..

Dabar jau tikiu, kad gal Dievas — labiau.

Bet rūpestis mano šiandieną jau kitas;

Karaliai – išminčiai atėjo į pirkią,

Kreida pasirašę ant durų staktos.

— O, kaip erdvu! — pirmas tarė: —

Garbė tau, garbė, Visagali,

Kad ir mažoj pirkelėj

Nelyg Visatos atskala — žvaigždė.

Neveltui ėjom ilgą kelią.

Te neišnyksta jos šviesa.

— Kai, Kasparai, jau po tavęs kalbu,

Nedaug beliko pasakyti:

Aš, Melchioras, laiminu pirkelės žvaigždę

Tegu užgyja lubose skylė

Ir atmintis nemoka pailsėti

Skambėk, aukštoji!

Dievas su tavim...

O trečias vėl:

— Jei ne stebuklas čia — tai kas?

Bent nemanykit, kad galėčiau nepagirt tiesos:

Aš, Baltazaras, pritariu girdėtiems žodžiams,

Tačiau te ir savi  išlieka:

Nors ne Betliejus Šklėrių sodžius,

Bet Kristaus irgi daug..

Šį kartą patalą aš savimi paklosiu

Kad  nepavargt naktelė nuo šviesos.

Jis juodaodis, Baltazaras,

Tad  supratau, kodėl taip taręs,

Ir pats atsiliepiau:

— O Dieve, Dieve, kaip gražu.
2014-06-23 19:36

Fragmentai laiko ir savęs

Dukros (Karlonaitės)

 (3

Ateina laikas, kai žinai —
Paveikslo nenupieši,
Nebent eskizą, metmenis,
Iš rūko kylančius į drobę,
Nebent jo vizijas,
Kurioms subręsti reikia metų,
Kol jis, paveikslas, bus.

Nors lig lubų man neaukštai,
O ir lazda iš rankų neiškritus,
Bet kaip suprasti, kaip,
Kai iš padangės jų
Aukšta žvaigždė sušvinta.
Įkaista balkyje įstrigusi skylė.
Atrodo, atsiminti net nenoriu,
Kad savo lūpomis dar neseniai
Kalbėjau:
— Žmonės,
Tai jis gi, vąšas, lopšiui pakabinti,
Įsiterpė savim giliai į siją,
Kad išsuptų, palepintų šilų Dzūkiją,
Kol dar bedantė ji, kol lopšyje.
Tai jis, kablys, paliko šitą skylę,
Bet — ša: kaip  atsitiko taip,
Kad tapusi žvaigžde?
Ją pirmą kartą šitokią matau.
Kaip  atsitiko: lubos žemos,
O žvaigždė aukšta, aukšta.

Labai tikiu, kad Trys karaliai
Ją virš Betliejaus matė kažkada,
Bet vėlgi – stop: jau ir karaliai čia,
Kreida ant durų staktos pasirašę.

Suvilgau lūpas žodžiais ir tariu:
— Išminčiai, po šita žvaigžde
Ne vienas Kristus gimė;
Po šia žvaigžde ir aš gimiau.
Stefanija jos vardas, mano motinas.
O Šklėrių sodžius — abiejų gimtinė.
Jos vyro, mano tėtės Vinco — irgi.
2014-06-22 17:24

Fragmentai laiko ir savęs 

 (2

... ir išgirdau, kaip pašaukė:
— Štai aš.
Apsidairau. Ir vėl:
— Aukščiau,
Viršum galvos žiūrėk.

Ir ką gi?
Lubose skylė,
Per lentą, prakalta į balkį.
It kažkas norėjęs išeiti pro ją,
Bet... balkis sustabdė.
Ir tyli skylė kaip užgesus žaizda.
Kiaurymė juoda tartum šašas.
Ką pasakyti panoro ji man?
Kokia atmintis jos tuštybėje slapias?
Bet dieve, ne tai man šį kartą svarbu,
Nes, regis, sulaukęs, ko laukiau —
Iš  tuščio save  atsiminti imu
Ir aušta į lopšį gimtinės peizažas,
Į žodį – jau pats padūmoti einu.

Giliai įsiėdus į balkį skylė
Man priminė kablį,
Lopšiams pakabinti.
Ant stogo kalenę vaikystės gandrai,
Gimtą kraštą apleido seniai
O tie, kas paliko, tai vėlgi bedarbiai.
Ir visgi labai nuostabu,
Kad tuštybė tokia, kaip skylė
Neša šitokią laikmečių naštą.

Ak, mažyte dalele erdvės,
Į balkį kabliu įsodinta,
Na, sakyki, kodėl negalėčiau tikėti,
Kad kažkur tavyje
Žydi angelas  mano
Paparčio žiedu.

Tegu būna blogiau
Negu sakant, kad šitaip nebūna.

Į eilėraštį melstis einu,
Kad savęs netausotų vien lyrai.

2014-06-21 17:06

Fragmentai laiko ir savęs (1

Tėviškės namas (pirkia)

 (1

Šaukei?
Gal tik atrodo taip.
Jau nedrąsu spėlionėmis manyti
Ir klausti nedrąsu 
Iš kur ir kas esi.
Balsai — bažnyčiomis, varpais,
Balsai — žole ir vandeniu,

Balsai — vaikais ir seniais,
Neištesėtų pažadų šlove,
Balsai — gimtų kraštų Čepkeliais
Užlieja kurstančias ausis.
Balsai,  balsai...
O noriu — ar girdi? —
Oi, noriu sužinoti
Iš kur ir kas esi.

Visi už vieną —
Būna šitaip,  būna
Ir vienas už visus — taip pat.
Te laimina tokį kilnumą Dievas,
Tačiau man reikia kitko:
Pabūti savyje su kiekvienu,
Kas įterpė į sielą
Bent lašą draugo, priešo ir bet ko...
Nereikia man nė daug, nė maža,
Vien tik akistatos,
Atsiminimais iškalbant vardus,
Gyvenimo padovanotus.

Šaukei?
Jeigu dar ne — pašauk.
Norėčiau bent vaizdais matyti.
Net jeigu prieblandos pilni.
Galbūt tuomet iš judesio pažinčiau
Ir pats jau atsiminčiau, kas esi.

2014-06-20 20:19

   Toks pasirodė šis, taigi pirmasis fragmentas apie laiką, kurį, regis, turiu teisę matuoti savimi nuo gimtadienio Šklėrių sodžiuje iki dienos, kurioje kažkur būdamas, dar gebėsiu paglostyti raidę, nepaisant, koks bebūsiu protu ir jausmais. Matyt, nuo šitų materijų  turėtų priklausyti ir laiko savimi matavimų duomenys. Parašęs fragmentą 1, greitai pajaučiau, kad reikėtų parašyta fragmentą 2, bet  kol jis nepaliktas ant  popieriaus, labai  blausiai gebėjau suvokti, kaip jis atrodys užrašytas. Mano poezijos sėkmes — nesėkmes, manau, geriausiai formuoja nežinia kaip į galvą  atklydusi viena, dažniausia pirma posmo  eilutė. Šiam  fragmentui pakako net ir  vieno žodžio:  Šaukei? Per jį pajaučiau netgi daugiau, būtent, kad prireiks prisėsti  prie  rimtesnio darbo, nes galvoje jau: ir išgirdau, kaip pašaukė...

 Taigi, kažkas prasideda naujo mano veikloje, bet argi dabar įmanoma tai pasakyti, juo labiau. numanyti, kuo baigsis toks dvasios krustelėjimas  sename žmoguje, kuomet jau ir lazda it netyčia išslysta iš rankų, bet: Ad astra! — Į žvaigždes!