Fragmentai laiko ir savęs

 (28

    Pabandžiau įspėti, kodėl Vidinis, įkūnijęs dalį savęs į Idinį, atėjo su juo pas mane lyg  ir be jokių kitų reikalų, o tik kad savo buvimu paremtų Idinio pasisiūlymą pagelbėti reikaluose, kurie, man tapus režisieriumi, neatrodė nei mano, nei kieno. Jaučiau, kad ten, už dar nepakeltų užuolaidų, publikos salėje ir ložėse, spręsis visi režisieriaus kėdės, o, vadinasi, ir scenos reikalai. Nesvarbu net kaip jos atrodytų — užimtos  ar tuščios. Kita vertus, priežastis, kaip jos  atrodys, priklausė nuo scenos, kuomet jos užuolaidos atlapotos taip, kad  režisieriaus kėdė matosi geriausiai. Kėdės – primityvo, kėdės, pastatytos ant keturių kojų vaizdas išnyksta, ištirpsta, išeina iš daikto savybių ir persimeta į dvasinę būtį. Man jau dingojosi, kad jeigu ją kaip primityvą kažkas ir nugvelbtų, tai naudos išpeštų tik savo užpakaliui, galinčiam įkristi į ją pasėdėti. Kėdė, režisieriaus kėdė, ji man dar neatsivėrusi. Dar ne.
  — Nuo ko pradėsim, Idini? 
  — Gal nuo repeticijos. Manau, reikia apsivalyti?
  — Ir tai vadinasi repeticija?
  Idinis paėmė armoniką. Senutė, atrodytų, vos kvėpuoja. Irgi numesta į šiukšlyną. Timptelėjo dumples. Kartą, kitą. Kostelėjęs pražiodina burną dainai, kurią tuoj atsiminiau ir jau pats išsižiojau:

Aš  valsas,
Lietuviškas valsas,
Artojo kepurė
Ant  mano galvos.
Nuo Vilniaus kalnelių
Lig Baltijos marių
Oi žiba, oi žiba
Dangus Lietuvos.

  — Gražu, bet nemanau, kad teisybė, - pasakė Idinis.
  — O kaip turėtų atrodyti teisybė?
  — Nežinau kaip, bet aukštų matematikų nereikia, kad sužinotume, jog nuo Biržų ar Ignalinos kalnelių iki Kuršių marių toliau negu  nuo Vilniaus. Kad ir nedidelis Lietuvos dangus, bet taip pigiai jo nereikėtų atiduoti. Taigi, — pasakė jis ir vėl:..

Aš valsas,
Lietuviškas valsas
Žmogus ir Tėvynė,
Ugnis ir vanduo.
Žvaigždė – ne žvaigždynas,
Smiltis – be  smėlynas,
Oi žalias, oi žalias
Rugelių želmuo.

  — Taigi, — suglaudęs armonikos dumples, pratarė Idinis. Žvelgė man į  akis ir šypsojosi: —
Smagiau, a? Kai sielą apsiplauni, tuomet atrodo, kad pastabesnis ir tikrovei. Kad ir apsišiukšlinusiai. Nepyk, Pranciškau. Čia aš savikritiškai. Vis tik esu Vidinio palikuonis.
  — Pradedam, regis, neblogai: nuo apsivalymo, — pasakiau ir paėmęs armoniką iš  Idinio pasiteiravau: — Kur šitą giesmininkę padėsim? Mano bičiulis Jonas iš Griškabūdžio ją seniokai pametė į šiukšliną, bet aš va prilaikiau. Irgi buvau užmiršęs.
  — Argi dyvai? Manau, kad tai natūralu, jog buvai užmiršęs. Būtų nesuprantama, jeigu iš darbymečio išeitume šiukšlinėti.
  — Šiukšlinti?
  —  Kalbu apie paieškas šiukšlynuose. O prišiukšlinta, kaip tenka girdėti, jau tiek, kad daugiau nereikėtų. Svarbiausia pasirūpinti, kaip greičiau išsimėžti.
    Sugrąžinau armoniką Idiniui. Šį kartą jį man  pasirodė gerokai sunkesnė. Galva irgi suskato pagalvoti apie Idinį kaip Vidinio išsigryninimo proceso apraiška, kuris dar nebaigtas: šiandieną Idinis, ryt poryt atsiras Dinis, dar vėliau Inis... Kas bepaliks iš Vidinio? Žmogaus bažnyčia?
  Jaučiau, kad Vidinį matysiu vis rečiau, kad  teksią tenkintis jo įžmogintomis dalimis ir  neabejoti, kad jose Vidinio būtent tiek, kiek man reikia. Bet ar tikrai tiek? Tačiau ar verta alintis klausimais, kai yra proga stebti, kai Idinis tartum lakmuso popierėlis ateities  bendravimui nuspėti.
  Pasikėliau iš režisieriaus kėdės. Šyptelėjau ar kaip ten, bet iš tiesų norėjosi būti suprastam ir  tikėti, kad ir kitus suprasiu. Tariau; 
  — Kai tavęs, Idini, dar nebuvo, su Vidiniu daug Savęsp išneršėme. O mudviejų santykiuose potvynių ir  atoslūgių  taip pat  nemažai. Suvokiu, žinau, kad galiu su tavimi kalbėti apie dalykus būtent taip, kaip kalbėčiau su Vidiniu, bet savastis spyriojasi. Ir man, regis, dabar paprasčiau atsiminti, ką su juo kalbėję, kaip buvę, negu kalbantis su tavimi  manyti, kad  girdžiu tave taip, kaip girdėčiau Vidinį.
  — Jeigu teisingai suprantu, manote, kad  dėl kažkokių priežasčių nepanorėčiau  būti tikslus
  — Tai neįmanoma. Net pats  savęs vakarykščio neatsimenu. Bet čia kalbu apie supratimus, apie  dalykų ir reiškinių vertinimus, jų charakteristikas. O tai – oho! - kaip  sudėtingiau, negu  atsiminti, kas kaip būta vakar.
  — Bet aš čia neatėjau būti Vidiniu. Atėjau  vaidinti Vidinį tikėdamasis, kad  vargu ar kas geriau tai galėtų padaryti. Išnešiotas jo įsčiose tiek metų ir išdrįsęs pasiprašyti į talką scenai, man regisi, kad netgi negaliu kitaip manyti.
  Idinis vėl užsikėlė armoniką ant kelių, timptelėjo kaip anąkart jos dumplėmis bei greit  vėl jas suglaudė:
— O Joną iš Griškabūdžio aš atsimenu, — tarė, — ir patikėkite, kad nė kiek neblogau, kaip Vidinis. Ji irgi imčiausi vaidinti, bet be įsitikinimų, kad  kiti  aktoriai negalėtų padaryti geriau. Geras  muzikantas ir dainininkas neprastas. Žodžiu, vertas scenos žmogus.

Aš valsas,
Lietuviškas valsas,
Prie kojų – upelis,
Virš medžių – dangus
Čia žilo pražilo
Pilis Gedimino,
Bet lyja, oi lyja
Toks šiltas lietus.

— Ir dar, — padainavęs lyg  sau ir apie kažką pamastydamas, pratarė Idinis. — Ir dar. Jeigu jau užkibome už tokio pasišnekėjimo, tai turbūt verta ir šiek tiek pavaidinti. Tarkim, Vidinį. Beje, irgi žinau, kodėl save vadinote šiukšlintojais. Mano galva labiau pritiktų vadintis peckeliais. Beje, tik šiame krašte dažniau išgirstu ištariant tokį žodį: peckelis, peckeliai. Esą, nevykėliai. Dirba, daro, triūsia, stengiasi gerai padaryti darbą, bet deja, deja. Nesugeba. Nevykėliai ir tiek, — pakalba Idinis ir neprastebiu, kaip jo vietoje „ atsiranda“ Vidinis. Prasideda vaidinimas.

— Matyt, kad šūdžiai, o ne rašytojai, jeigu kelių metų darbą reikia išmesti į šiukšlyną.
  — Todėl toks jis ir atsirado čia, kad stengtasi, jog darbas būtų geras. Ir tu, Vidini, gerai tai žinai. Kartu šiukšlinom. Todėl tave ir gerbdavau, kad neleisdavai susigyventi su chaltūra. Arba - gerai, arba — šiukšlynas.
  Širdyje pasidarė gera. Jausmai išsilygino ir savijautą užgriuvo darna. Atrodė, kad galiu atsikelti nuo kėdės ir vėl sugrįžti į poilsį ir ramybę Tačiau taip užtruko neilgai.
  — Dieve mano, - vėl atodūsiu krūtinę pakėlė Vidinis. - Aš netgi nežinau, kuris daugiau čia prišiukšliname - ar aš, ar tu. Tačiau žinau vieną svarbų dalyką – luoši, sužaloti žmonės nenori į savo tarpą  įsileisti sveikų. Toks šiukšlynas galėjęs susidaryti ir dėl tokios priežasties. Supranti apie ką, Pranuci, kalbu? Tai svarbiausia, kas reikalinga suprasti.  Bet sakyk, kaip kitaip galėtume sužinoti kiek ko  čia  yra ko čia yra. Kaip sužinoti?
  — Lyg tyčia manęs klausi ko nežinau.
  — Ne tyčia, — išgirdau ir pajutau, kad nuo „režisieriaus“ kėdės bent kol kas man nebus lemta atsikelti. O ginčas, ar privalau juo būti ar ne, tiesiog absurdiškai beprasmis. Reikėjo imtis darbo ir pagal išgales kuo geriau tą mažą scenos štrichą — sėdinti režisieriaus kėdėje žmogų apgaubti gyvenimu.
  — Mes turėtume perkošti savo šiukšlyną. Netikiu, kad viskas jame taip beprasmiškai nyku, — pasakė Vidinis.
  Tylėjau, leisdamas jam nurimti, tačiau  pats jaučiausi ne kaip. Darbas šiukšlyne? O Viešpatie! Kuo tau taip neįtikau?
  — Savo... Savo pačių šiukšlyne, —sumurmėjo
Vidinis, sugrįždamas iš suvaidinto personažo į Idinį.

Aš valsas,
Lietuviškas valsas,
Brolelis ir duona,
Ir slenkstis namų.
Dangun vyturėlis
Laukuos artojėlis
Ir auga svajonės
Iš mano delnų...

    Priėjau prie lango. Žinojau, kad už jo dar vis vasara, bet kuomet sąžiningai įeini į vaidinimą, įprastą  kasdienybę keičia ta, kuri reikalinga tiesai  atkurti. Už lango švito gruodžio ankstyvas rytas, bet kai dienos šviesos tiek maža, tai, žinoma,  nereiškia, jog rytas ankstyvas.
  Neaukštai skrido varnas Golius.
  — Gal galėtumei pakelti užuolaidas? Kas čia vyksta! Žmogus pradeda  bijotis pats savęs. Ar girdite? Prašau pakelti užuolaidas, — nerimo varnas Golius.
  — Smalsus paukštis. Kas čia vyksta? — klausia. — Turbūt senas, kad toks protingas, bet skrenda šauniai. It Napoleono kariauną į Borodino  lydėdamas, — sekdamas varną pakalbėjo Idinis.

 Rima Petrilevičienė ir Simonas Kadaginis tai mėgsta.

• 

2014-07-26 19:24

Fragmentai laiko ir savęs

(27

  Vidinis — teisybės žmogus. Pasirodo, kad ir pirmame pokalbyje, man tapus režisieriumi, nepažinau jo ne todėl, kad specialiai apsimetinėjęs kažkuo kitu. Ne, ne todėl. Prasidėjo realizacija eksperimento, kuomet pajautė, kad galįs iš savęs išeiti atskiromis esybėmis, sakytum, atskirais tipažais. Man nebuvo naujiena tai išgirsti jo svajonėse, gal net  nuojautose, bet neįmanoma buvo patikėti. Įsivaizduodamas jį kaip gimdytoją, paprastai leptelėdavau: gimdyk, Vidini, gimdyk, o tai  pasiliksi be palikuonių. Ir šit tas pirmas kartas, kai Vidinis atėjo su vienu iš jų.
  — Būkite pažįstami, Pranuci.
  — O tu žinai, kas  atsitiko šiukšlyne? Dangus jį šelpia savo raštais, — neleidau kalbėti Vidiniui. — Štai iš visos knygos tesugebėjau išsaugoti vieną lapą. Tiesa, dar jo apdarą. Tuščią.,  Tik lapas su jo 39 ir 40 puslapiais.
  — Tokia jau yra Savęsp šalis, — nenustebo Vidinis, net nepasidomėjęs, kas būtent nutiko.
  — Šalis?
  — Gal pasaulis. Gal Visata. Neįmanomų dalykų, regis, joje nebūna, o sunkiai įsivaizduojamų —  pakankamai daug. Bet dabar gi...  prašau,  susipažinkite ir aš  judu paliksiu vienu du.
  — Vadinkite mane Idiniu. Tiesa sakant, dar neapsisprendžiau ar tokį  jį sau pasiliksiu. Tarkim, tai preliminarus mano vardas.
  Suklusau, o atslūgdamas padaviau Idiniui ranką
  — Mane dažniau Pranuciu vadina, bet iš tikrųjų Pranas. Dokumentuose.
  — Ir dokumentuose ne Pranas, o Františekas. Bet, žinoma, norėta pakrikštyti Pranu, — tikslino autobiografiją Vidinis. — Kelis metus taip ir būta, kol neprireikė žvilgterėti į bažnytines knygas. O ten – Františekas.
  — Jeigu leisite, vadinsiu Františeku.
  — Ne, neleisiu. Jokiu būdu — ne. Geriau jau Pranciškumi.
  — Man tai nebus sunku daryti, — nenusiminė Idinis. Ir tik dabar atidžiau nužvelgiau atėjusįjį su Vidiniu. Jau metuose. Per  keturiasdešimt. Kresnas. Mudviejų su Vidiniu augumo. Galva  subanguota truputį pagarbanotas plaukais, su  pradėjusiais žilti smilkiniais. Toks, sakyčiau, dručkis, tinkantis galynėms ir ištvermei. Kakta lygi ir nežinia kodėl panūdo panašiai kaip ant durų staktos  parašyti  ant jos Trijų karalių vardus.
  — Na taip, vardas man negirdėtas, bet panašu, kad  nuo žodžio yda, nors daugiau tikimybės, kad iš vardo  Vidinis, — pakalbėjau it apmąstydamas regimus dalykus, bet taip, kad būtų išgirsta ir Idinio, ir Vidinio. Po to  jau taip:
  — Atsiprašau, kad toks nesvetingas pasirodžiau.
  — Dirbti atėjau, Pranciškau. Tikiuosi, kad neatsakysite. Jau šiek tiek  esame anksčiau šnektelėję. Tuomet  buvau stačiokiškas, bet, matyt,  taip reikėję. Dar vis buvau tamstos Vidinio valdžioje, dar vis juo ne tik mąsčiau, bet ir kalbėjau. Pamenat: „O tu? “ Beje, tie dalykai jau užrašyti.
  — o tu? — girdžiu
  — Ar aš? — palaukęs klausiu, nesuprasdamas  kad kalbuosi su Vidiniu. 

  Arba  štai vėl:

  — O tu? — ir vėl girdžiu
  — O aš? — vėl perklausiu, apsidairydamas aplink ir stipriau įsikibdamas į kėdę

  — Tuomet  mane vadinote praeiviu.

  — Neskubėk, praeivi,
kėdė jau užimta. 

  — Taip buvo toks dalykas.  O  ką,  ar manote, kad  kėdė neužimta?  — kilstelėjau  akis į Idinio akis.
  — Net labai patikimai užimta, — atsakė nuramindams jis ir  tarė, kad  atėjęs čia kaip talkos žmogus, nes  mano, kad jis man bus reikalingas. Ypatingai dabar, kai reikia  atsikratyti per dešimtis metų susikaupusiu šiukšlynu, persijojant jį ir pasiliekant tai, kas racionalu, kas šviesiai derėtų prie Savęsp šalies veido.
  — Taip, darbo  tikrai daug, bet  jeigu manote, Idini, kad  aš viską  suprantu, ką čia kalbate,  tai, deja,  ne.  Ko tyli Vidini? Na, ko?
  — Netyliu, Pranuci. Jau esu sakęs, kad  manęs buvusio man per daug. Noriu išsivaikščioti. Supranti? Dalimis išsivaikščioti. Bet  jeigu ir  nesupranti, tai ne bėda, kai  yra režisieriaus  kėdė, yra scena, yra sumanymas persijoti susikaupusį šiukšlyną, kuris ją dabar užgriuvęs. Ir labai tikiuosi, kad tau gerai pagelbės Idinis. Labai.
  — Ką dar sumanęs?
  — Manęs ir tokio, koks lieku be Idinio, irgi per daug.
  — Ir dabar gimdysi Dinį?
  — Jeigu ir be jo manęs  bus per daug, gimdysiu Inį. Tik va žodis  „ gimdysiu“  labai  netinkamas. Ne,  ne, jis manęs  nežeidžia, bet šią  funkciją puikiai atlieka  moteris ir te taip per  amžių amžius...
  — Bet tu toks pats, Vidini. Toks. Be Idinio, bet toks. Patikėk. Niekas  nepasikeitė.
  — Aš irgi žmogus, bet ar daug kas pastebime, kaip labai jis pasikeitęs? Ar daug? Aš - ne, tu - ne, jis, ji irgi - ne...

2014-07-25 07:01

Fragmentai laiko ir savęs

 (26

Aš esu biblioteka.
Aš nesu nei sienos, nei lentynos.
Net ne knygos,
Sustatytos  eilėmis
Aš esu pasaulio išmintis. 

  Būtent toks tas užrašas, kurį perskaitęs popieriaus skiautelėje pasijutau kaip peluose radęs grūdą, tačiau perskaityti jį nebuvo lengva. O ir nedrąsu kalbėti, kad ją susiradau pats. Vakaras buvo neramus, susidrumstęs, danguje it lenktyniaudami plaukė baltai- juodi paraudusiomis papilvėmis debesys, o po vietovės apylinkes, įsismarkavusiais gūsiais švaistėsi vėjas, pakeldamas nuo žemė, ką tik lengvesnio suradęs ir išnešiodamas, nepaisydamas – kur. Popieriaus skiautelė prisiplakė prie smilkinio. Taigi, nepasakysi, kad ją suradau; labiau panašu, kad tai dovana, juolab, jog pripažįsti, kad ji džiugina, kad reikalinga. Nedrąsu kalbėti, kad ir teksto autorė yra  M. Šaginian, nes tarp šio parašo ir teksto  įterptas kitas, mano galva, nesietinas su pirmuoju: Net ir  akademikui didelė valstybinė biblioteka labiau verta „Alma mater“ vardo, negu universitetas. Abu tekstus nebuvo lengva perskaityti, tačiau dar labiau nedrąsu abu tekstus priskirti M. Šaginian. Pagaliau, kas ji? Ar tikrai M. yra Jj t. y. Marieta, kuri išleista knyga apie  Lenino senelius įsiutino Staliną?
  Tai jau buvo sielai reikalingi atradimai tiesiog todėl, kad darėsi įdomu, tačiau dar labiau krestelėjo pakelta nedidelė geltonu apdarui  knygelė. Man nepasisekė jos išlaikyti rankose. Pakėlus ją, vėjo  šuoras lyg tyčia išpūtė iš jos virželių puslapius ir jie pasklido po erdvę, išnešiojami ir visas puses, keliami į viršų ir nuleidžiami į pažemę, metami ant žemes ir  vėl keliami. Nebuvo prasmės kažką veikti, kad  būtų kitaip negu atsitikę. Bet ir vėl trupučiuką gelbėjo atsitiktinumas, nors, matyt, reikia atkakliau piršti į smegenis mintį, kad ir  atsitiktinumai turi savo priežastis. Neiškart pastebėjau, kad kartu su knygelės viršeliais laikau ir knygos lapelį. Popierius plonas, plonas, teksto šriftas smulkus smulkus. Ir jauti, kaip kiekvienam sakiniui, kiekvienam žodžiui lapelyje ankšta ankšta. Jau  buvau skatęs tekstus, parašytus tokiu sukūpu šriftu ir dabar tegalėjau stebėti, kaip tokios  knygos  atsirado šiukšlyne. Negi dėl to?

— Vidini, kur tu?

  Vidinis neatsiliepė.
  Vėjo išpustytos knygos viršeliai tušti, ne viena  raidė ant  jų neužrašyta, neužkritusi. Tai būna  labai retai, kad tik atvertus viršelius perskaitai  knygos pavadinimą. Tačiau šįkart juos atvertęs  suradau vienintelį lapelį su jo 39 ir 40 puslapiais, o kiti išpustyti, išskraidinti ir, regisi, nėra vilties,  kad surinkus juos įmanoma sugrąžinti į knygą.  Tik vienas lapelis, o kiti...
  Iš 40 psl. perskaičiau viso labo pirmąsias  keturias eilutes:
„Nors bedievis ketina  daryti teisiajam pikta
Ir griežia prieš jį savo dantimis.
Viešpats juokiasi iš jo,
Nes jis jau pamatė, kad ateina jo diena“..

  — Vidini, kur tu?

Prasideda...
Dabar žinau
kodėl ateina šitokie dalykai.
Peizažas paprastas, tačiau
paveikslu tiktų mano knygai,
kurią, atrodo, jau daug metų, kai rašau.
Kaip gera būti neraštingam,
nelįst pasauliui į akis,
knygas gi savyje
ir savimi skaityti

Tegu nebūna niekad man graudu
suklupti prie akmens, prie upės, medžio.
Girdėjote? Štai ir šventa knyga
kaip darkalas mažais lapeliais išsibarstė
it panorėjusi padauginti mėšlyną.
O Dieve, nebijok manęs.
aš šito sau tikrai neleidau.
Klaupiuosi prie akmens, prie upės, medžio
ir prižadu:
surinksiu ją atgal
Kaip lietų kad į debesis, Aukščiausias.
O, neprašau aš paramos
kuri padėtų šitaip padaryti —
iš pats savęs,
iš dieviško Žmogaus esmės
Einu į darbą šventą knygą rinkti,
Einu į... būti ar nebūti.

  — Vidini, kur tu?

• Vilma Simanaviciene, Danutė Kunigiškienė ir Janina Staškevičiūtė Mažeikienė sako, kad patinka

2014-07-24 08:02

Fragmentai laiko ir savęs

(25

   Kėdė prilipo. Prilipo ne tiesiogine prasme, ne prie  sėdynės. Palikus ją atokiau nuo savęs, negebėjau  „ pasislėpti“ taip, kad ji manęs nesusirastų, o tuomet mudviejų buvimo vieta persiformuodavo į sceną. Faktiškai visą laiką privalėjau gyventi šalia ir natūralu buvo sakyti, kad gyvenau ten, kad mano gyvenimas yra scena. Vidinio rūpestis, sodinant mane į kėdę, kai reikėję tai sėstis, tai vėl keltis, kad „atidengus scenos užuolaidą, publiką kuo geriau matytų kėdėje sėdintį valstietiškos konfigūracijos žmogų“, tapo esmine santykių su kėde būtimi. Man nereikėję rūpintis, kad nuolat besikeičiantį scena publikos apžvalgai, būtų ideali. užtat  reikėję rūpintis užuolaidomis, kad jos patikimai  saugotų sceną nuo publikos, kai jos nuleistos.
    Džiaugtis ar ne?
  „Kėdėje reikia gero režisieriaus. Gero. Štai tu  juo ir pabūsi, kad neliktų tuščia, nes tokiu atveju ją  greitai užima. Ir įsidėmėtina, kad  beveik  niekuomet neužima tie, kas jos vertai“ – prisiminiau Vidinį. Šios  nuostatos neatsisakau: taip, reikia. Nesiginčiju ir dėl kitko, būtent, jog gera vieta tuščia nebūna, bet atsitiko taip, kad į kėdę kone per prievartą įsodintas. Smegenyse pradėjo  krebždėti, kad gal tai kompensaciją už Radijo karietą.
  „Ne, ne, taip negali būti, — pačiam sau tarius, pats ir atsakau: — Ir vis dėlto gal gi vienas kartas  nesumeluos“.
  Kai ant kiškio uodegos nukrenta kopūsto lapas, pasirodo, kad baimės irgi nemažai tenka iškentėti; esą, dangus griūva. Mano nusiteikimas buvo kitoks — norėjosi kuo detaliau susigaudyti, kokios permainos vyksta savyje, tad ir Savęsp pasaulis savo kasdienybėse nebuvo nuobodus.

Kada matuojamės  drabužį — 
ir visą aprangą nuo batų lig kepurės.
tuomet jau nesvarbu – giedra? lietus?
koks vėjas  pučia mums?
ir ar rytojus neužstrigs kažkur
pakelėje jau be tavęs
patikimesnę karčiamą suradęs?
  — o tu? — girdžiu
  — Ar aš? — palaukęs klausiu, nesuprasdamas,  kad kalbuosi su Vidiniu. Jis čia pirmą kartą, kai abiejų sutikimu, esu režisieriaus ir jam, matyt, reikalinga, kad jo nepažinčiau, ir: 

It bijodamas, kad priekaištų sulauksiu,
į priekį paskubu kalbėti:
— Nupigo net garbė
ir prisaikintas žodis ja,
bet vis dėlto laimingų daug.
Galbūt kaip tik todėl
kad metų neskaičiuoja.
  — O tu? — ir vėl girdžiu
  — O aš? — vėl perklausiu, apsidairydamas aplink ir stipriau įsikibdamas į kėdę:

  — Neskubėk, praeivi,
Kėdė jau užimta -
Jei nori įsiminki: Pranuciu vadina.
O  kad šiukšlynės daug, tai dieve mano,
ne vienas juk prie darbo ir prie darbo;
kartu su Vidiniu. Kuomet ateis,
pasikalbėsime ir apie tai.

Jis:
Netarsiu, kad ketinimas negeras,
bet netikiu, kad mėšlynėlis sumažės,
nes kalbos, regisi, tik snaudulį malšina.
Bet, žinoma, abiems linkiu sėkmės.

Aš:
Dėkoju tau, bet jeigu atvirai,
šis šiukšlynėlis mielas man
ir nustembu, kuomet jo peluose
ir vieną kitą grūdą surandu..

  — Ir taip būna? — neva nustebo bendrakalbis, —
Tai gal, režisieriau, galėtum vaidinimą parengti apie surastas vertybes šiukšlyne.
  — O, idėja, – nedaug galvojęs pakibau  ant  kabliuko, iš kėdės dairydamasis po sceną. Na  taip, aplink mėšlynas nemenkas; sunkvežimiais vežti  nereikia, bet akys  nuo tokio paveikslo negražiai susimurzoja: mėtosi  gniaužtomis sumaigyti popieriai, mėtosi užrašai lapeliuose, užrašai sąsiuviniuose, knygutėse. Kas besupaisys ką  paimti į rankas tikintis, kad ten sugebėsi perskaityti reikalingą žodį. O tai, ką perskaitysi, ar neprivers dar energingiau gniaužti ir numesti toliau, gražinant šiukšlynui. Ir vis dėlto šiukšlynas
jau šis tas, jau jis sugeba kurstyti viltis, tikėtis, kad galima bus kažką numegzti, suraišioti, surasti... Taip, žinau, prisimenu Vidinio pasakytus žodžius, jo ketinimą turėti režisierių, kuris iš nieko sugebėtų kažką padaryti.
  Kažin, ar atsiras toks?

• Rima Petrilevičienė ir Dalija Kiliesiene tai mėgsta.
• 

  Laime Laimele Kėdė, Pranucis ir režisierius... tai visai nemažai...

  Vakar 07:37 · Patinka

2014-07-23 06:20

Fragmentai laiko ir savęs

 (24

  Ant scenos  man tekę  būti. Ne retą  sykį. Net  mėginant įsikūnyti į „Žaldokynės“ Jokimą Žaldoką. Net būnant kartu su Dalia Tamulevičiūte, kuri  teatrinei visuomenei geriausia atsimenama kaip režisierė. Ir va, ir va, taigi, ir vėl scenoje, Vidinio įsakmiai sodinamas į kėdę. Savijauta  tokia, kad  nelengva  suprasti. Turbūt  permaininga, kai jautiesi lyžtelėtas tai pragaru, tai dangumi. Ir įsidėmėtina, kaip, sėdint  joje, greitai mezgėsi eilėraštis. Irgi, matyt, ne šiaip sau, o kad lengviau būtų savimi tikėti, nepasijausčiau tuščiu.

Suskaudus ašara
nubiro nuo akies,
matyti,  susigėdusi,
kad vyras verkia,
ir nuplaukė į rasą.

Nepyki, ašara,
kuomet jautiesi Žmogumi
tai be skirtumų Jis -
ar moteris, ar vyras.
Šiandieną man pasisekė,
kad savimi rasotas
kaip priešaušry žolė
pajautusi, kad dar vis auga..

Eilėraštis niekaip nebuvo pasakytas — nei padeklamuotas, nei pakuždėtas, nei dar kitaip,  bet žinojau, kad jis yra, kad jis man reikalingas, kad ji reikia laikyti taip, kad, netriukšmaujantį, tylų ir kiti žinotų, kad jis yra. O Vidinis vis rūpinosi, kad  kėdė nebūtų tuščia, nors ir man dar vis nebuvo leista išgirsti, kad kėdė neeilinė, kad ji gal viena iš dvylikos, kad turint ją, jau gali tikėtis, kad ji padės įsigyti dvarą. O pažiūrėjus, neišvaizdi, aptriušusi, neverta geresnio žodžio ir bent menkų pastangų ją turėti. Ir todėl nesistebėtina, kodėl taip nesinorėjo į ją sėstis, ir stebėtina, kodėl Vidinis taip atkakliai stengėsi  mane pasodinti. Ir tik vėliau išgirdau, kai pagaliau neiškentės riktelėjo;
  — Betgi tai režisieriaus kėdė. Ir nereikia Ostapo Benderio, kad ją surastų. Supranti? Tai režisieriaus kėdė.
  Režisieriaus? Jis taip ir pasakė – režisieriaus? – nebuvau tikras. Ką ten „tikras“! Tiesiog nežinojau, kaip elgtis, bet tai, kas yra – faktas: sėdžiu režisieriaus kėdėje, kuri taip atkakliai kyštelėta po užpakaliu, tačiau netrukus jaukinau savyje  supratimą, kad tai prabanga. Ji ne materialinė ir jos vertė deimantais ir briliantais nepamatuosi,  bet smagu žinoti, kad jau turiu  eilėraštį.  Turiu ir tikiu, kad tai tik gera pradžia.
  Gera pradžia?
  Na taip, į pradžią tokio vyksmo net savijautoje nereikėtų kišti. Vidinis irgi nemanė, kad į režisieriaus kėdę sodina mane ilgam ir tai vienur, kai kitur apie tai kažką pasakydamas, galop sukūrė išsamesnį savo pamąstymo vaizdą: esą, kai yra kėdė, reikia, kad ir sėdintis ant jos būtų. Kurį laiką pasidairęs, apsistojo  ties mano persona ir tiesiai - šviesiai:
  — Reikia nuo kažko pradėti. Bet nuo ko? Suprantu, kad sėdintis turėtų būti valstietiškos konfigūracijos tipas. Vadinasi, kad ir paviršutiniškai, bet mąstantis. Suprantu, kad idealu, jeigu jis režisierius. Drąsus, ryžtingas, suvokiantis, ko gyvenimui labiausia reikia. Ir svarbiausia, kad iš nieko sugebėtų kažką padaryti. Bet neduok Dieve, jeigu jo supratimas, kaip „Fauste“ direktoriaus, pageidavusio turėti vaidinimą pagal minios užgaidas:
      Vaidinimas, man regis, turi būti
      Lyg šiupinys- ir lengvas, ir skalsus.
  Tokie režisieriai man nereikalingi. Supranti?
    - Puiku, kad tokie Tau, Vidini, nereikalingi. Todėl prašau: sėsk šioje kėdėje. Sėsk ir būk toks, kokio tau reikia. Žinai, kad nepretenduoju į jokius režisierius. Tikrasis  mano pašaukimas — vežėjo pašaukimas. Ir tu tai  žinai.
  - Tyliau, netriukšmauk! — nors kalbėjau  ramiai, kažkodėl tildė Vidinis. — Apsidairyk, pasižiūrėk, matyk kiek daug apie save  prisišiukšlinę, — pasakė jis ir patylėjo it leisdamas man neskubiai atlikti apie save apsižiūrėjimo veiksmą. Paskui giliai į krūtinę įtraukė oro ir, triukšmingai jį iškvėpęs, tyliai, beveik pašnibždomis:
  — Matyt, kad šūdžiai, o ne rašykai esame, jeigu kelių metų darbą reikia išmesti į šiukšliadėžes.
  Tylėjau. Šis reikalas apkalbėtas ne pirmą kartą. Ir štai netikėtai, lyg savaime priartėjo  apsisprendimo valandą ir Vidinis taip:
  — Faktas yra, koks yra ir toliau nedelskim. Norėčiau išgirsti tavo pirmą prakalbą iš režisieriaus kėdės..
  — Dievas  mato, kad esu tau paklusnus, Vidini, — atsiliepiau..

Gražu, kad ir aptriušusioj kėdėj,
o vis dėlto turtingas,
o vis dėlto nutolsta, net išnyksta
kipšas žino kur,
niauri mintis: girdi,,
buvau, esu žmogelis nelaimingas,
o Viešpatie, padėk!

Nemoku dar įeit į būtį naują.
Galbūt iš patirties senos
ir kėdę rodau,
nes juk žinau.
labai gerai žinau,
kad kažin kiek daug beturėtum,
o vis mažai,
vis reikia dar daugiau.

• 
  

Ir šit turtingas! Net labai!
Ir briliantais, auksu, deimantais
jau  savo turtų nematuoju.
O Čyru Vyre vytury,
paukšteli mažas, turte begalini,
aš nežinau, ar kas mane supras,
tokį bagotą tavimi.

• Rima Petrilevičienė, Tadas Žvirinskis ir Dalija Kiliesiene sako, kad patinka
• 

  Laime Laimele ,,O Čyru Vyre vytury,
  paukšteli mažas, turte begalini,
  aš nežinau, ar kas mane supras,...Žiūrėti daugiau

  Prieš 10 val. · Patinka

Fragmentai laiko ir savęs

 (23

— Ar girdi? Ateik! - dar kartą pašaukiau Vidinį, nors žinojau, kad ir dabar neskubės. Abu žinom, kad  dėl to nei geriau, nei  blogiau. Tik retkarčiais pasitaiko, kad susieiname būtinybės verčiami. Bet šis kvietimas gal išskirtinis, nors irgi ne toks, kad jo labai reikėtų, bet vis dėlto pasidarė įdomu, o tai todėl, kad pakėlęs 2006 metų, gruodžio užrašus, buvau perskaitęs:
  „Vakarykštė diena manyje dar nesibaigia. Tai, matyt, todėl, kad vakar sukako šimtas metų, kai gimė tėtis. Prisiminiau vėlai, jau apyvakarėje ir tai  apkartino nuotaiką. Pasirodo, kad mirusius prisimenam paskiausiai net tuomet, kai ant stalo dėliojame Kūčių vakarienę. Ir kitas svarbus dalykas: vakar pirmą kartą viešai paklausiau, kas jis, Vidinis?  Velnias  ar dievas? Ir tai, sakyčiau, jį supykdė, nes naktį buvo agresyvus“.
  — Šito gero pas  jį ir dabar netrūksta, —  burbtelėjau neatitraukdamas akių nuo beveik prieš dvidešimt metu rašyto teksto, tačiau netrukus dvasioje kažkas  sukrebždėjo – parūpo įdomumo dėlei  išgirsti jo atsakymus į klausimus, kurie tokie pat, kaip tų  metų Kūčių dieną.
  Vidinis šalia atsirasti neskubėjo. Aš gi nesiskubinau jo laukti. Gal ir todėl, kad akis užkabino „pametęs“ raidę žodis, kuris be jos akis badė beprasmybe „šlas“ ir man neiškart pavyko įminti pamestą raidę „i“ ir ją priglaudus prie raidės „š“ restauruoti, atkurti „šlas“ į „šilas“. Pradėjau  specialiai išmetinėti raides iš žodžių ir stebėti, kaip jie atrodo tartyje, o vėliau lyg ir apgiedoti  eksperimentą.

O raide, nesvarbu
ar didelė tu, ar maža,
keli tik tiek, kiek žodžiui reikia.
Ir jeigu man reikės kada
parodyti į saiko esmę,
prašysiu, kad nebūtum neklusni
ir nors kartelį vieną,
nors labai trumpam
paliktum žodį, patikėtą tau..

Va, tu  pirmoji abėcėlėje esi
Ir vardas tavo  A,
Liūdnai  mąstau, kas atsitiktų jei,
išnyktumei iš žodžio  Lietuv        a?
Nors  paskutinė ten  esi
Kas atsitiktų žodžiui Dzūkij        a?
Ir ten tu paskutinė

Savo varde  aš dvi tave  laikau
Kas atsitiktu, jei išnyktų nors  viena?
Pr nas, Pran s
O jei abi?
Pr n s

  Užsiėmęs tokiais  niekučiais, nepastebėjau  atėjusio Vidinio, kuris, kaip supratau, greit perprato vaikišką eksperimentą su žodžių raidėmis. Nedelsdamas ir pavaidindamas pyktelėjusį, ištariau priekaištą taip, kaip jis užrašytas:
  — Dieną miegi, naktį triukšmauji. Ne vienas gi.
  — Žinau, kad ne vienas. Būdamas vienas netriukšmaučiau, — atsakė, kaip parašyta užrašuose prieš beveik 20 metų.
  — Ša, ša. Tyliau. Nebūk garvežys, Vidini. Už sienos — žmonės. Vėl bars, pyks, kvies policiją. Ir bendrai — kas su tavimi darosi? — kartojau, kaip parašyta „Užrašuose kitaip“.
  — Atrodo, kad šiukšlynu paversti rankraščiai tau, Pranuci, ne atsakymas, ko triukšmauju, ko nori Vidinis. Žinau, daug kas į viršūnes stiebiasi arba, tarkim, garbės siekia tyliai, pagal posakį - tyli kiaulė giliai žemę knisa. Bet, kaip žinai, priklausau tai mažumai, kuri triukšmauja, šitaip liudija, kad nesame tuščia vieta. Ir reikalaujame pripažinimo. Ir šis popierinis šiūkšlynėlis, dėl kurio tiek iškentėjau kūrybos kankynėse - irgi netylės. Triukšmausime ir būsime išgirsti. Netiki? Abejoji? Taip kaip buvo, daugiau nebus — kalbėjo Vidinis it  skaitydamas užrašus.
  — Apie ką tu?
  O Vidinis ir vėl kaip Tada:
  — Negaliu, nemoku ramiai žiūrėti į pradangintas viltis. Per tuos metus tiek rašalo išrašėme, o ką  turime? Makulatūrą. Argi ne tu įtikinėjai: būsime rašytojai, Vidini, žodžio meistrai, tūzai literatūroje. Tfu!
  — Sakiau, nebūk garvežys, - raminau Vidinį, bet  jis ir vėl įsakmiai ir kaip parašyta:
  — Sėsk! — ir triukšmingai prie kojų paslinko aptrintą kėdę. Atsisėdau kaip tada, nežinodamas ką daryti ir jaučiau, kad kurį laiką Vidinis apžiūrinėja mane. Irgi kaip tada.  Žvilgsnis priekabus. Prireikė kelis kartus pasikelti perkeliant kėdę iš vienos vietos į kitą, kol sėdinčio ant kėdės reginys įtiko.
  — Nemanyk, kad priekabiauju. Tai turėjo įvykti anksčiau, gerokai anksčiau, negu tada, kai buvo parašyta:
                    „Pirmas paveikslas, pirma scena.
                              Vaidinimas prasidėjo“

Jūs sakot - trokštate poezijos?
Na, žinoma, ir aš.
Bet kaip, iš ko išausti ją?
Galbūt ateis tas laikas, bet
Ne šiandien, ne dabar, deja.

• Jolanta Klimaviciene ir Janina Staškevičiūtė Mažeikienė tai mėgsta.
• 

  Pranas Karlonas Ačiū, Janina, už paskatinimus krutėti. Sėkmės tau geriausios...

  Prieš 21 val. · Patinka

Fragmentai laiko ir savęs

22

Regis, kad pragare nebuvęs,
skaistykloj irgi, regis – ne,
bet kažkodėl pakimba burnoje liežuvis
ir manosi, kad kelrode žvaigžde
galėčiau kelią rodyti į ten.
nors vėl ne vienas šiepiasi, vėl moko:
nukirtus medį — neataugs,
o vėjo saujoje nesulaikysi.

Gal ką ne taip apie Savęsp rašau,
bet pasakykite,
kodėl to šitaip reikia?
Juk ne Visatos reikalus tvarkau,
net ne Žmogaus,
bet neišmušti iš galvos minties:
ir Jai, Visatai, bent maža dalim,
dar mažesne Jam, Žmogui, priklausau.
O jeigu jie po pragarus kažkur,
ar po skaistyklas trankos,
kaip nežinoti, kad su jais ir aš?.
Bet  savas kiemas
Kaip ir savas kraujas.

Po raidę atsargiai dedu vardus:
1. Vidinis
2. Čyru Vyras Vyturys
3. Dziedulis Feliksas
4. jo sūnūs Divas su Vincu
5. dar Sėdinti Ant Slenksčio Moteris
6. dar varnas Golius, ištikimas krašto paukštis...
Ir suprantu, kad jau poezijos nelieka.
O kur kiti?
7. Karolina, įkėlusi į lopšį šešetą sūnų?
8. kur Trys karaliai pirkioj Karlonų,
kreida ant  staktos durų pasirašę?
9. Kur tie, sustoję eilėje
pasirašyt savu krauju?
10. Kur Šklėrių sodžius, buvęs kaip tada?

Jūs sakot, trokštate poezijos?
Na, žinoma, ir aš,
bet tartum iš bažnyčios išgirstu
poetą – kritiką A Puoką:
  — Memuarai eilėmis balansuoja ties prozos riba, kiekvieno atmintis savaip klosto pasaulį.
Atsiliepiau:
  — Taip,  A. Puokai, mano galva, esi teisus. Ir ne todėl, kad panašiai ir aš suprantu ir jaučiu. Bet ir šiuose memuaruose, regisi, gali būti tokie, sakykim, poezijos blykstelėjimai, mirktelėjimai. Man įdomu, kokiais momentais, pasireiškimais dvasioje reikėtų laukti jų pasirodant.
  — Būk drūtas, — dar palinkėjau doram žmogui, palinkdamas prie senų raštų, įvardintų „ Užrašais kitaip. “ ir bent kiek bandydamas nusistebėti, kad tokie yra. Neduok Aukščiausiasis, kad visa, kas sukaupta  žmoguje, būtų įprasta, pasiliktų be galios ar net teisės stebinti.
    — Vidini, ateik! - pašaukiau, o dziedulis Feliksas, įskėlęs iš titnago ugnį į pintį, nešė ją prie apžiotos suktinės ir čepsėdamas šitaip ragino ją įsidegti.. Stengiasi  labiau negu,  atrodytų, reikėtų.

2014-07-14 19:36

• Janina Staškevičiūtė Mažeikienė, Vilma Simanaviciene, Rima Petrilevičienė ir dar 3mėgsta tai.
• 

  Laime Laimele Įdomu ir miela paskaityti...tik, kam Šiūkšlių dėžė?

  Liepos 22 d., 23:25 · Patinka
• 

  Pranas Karlonas Išėmiau, Laime. O išmokino taip Rašykas- ten kitaip neišeina.

  Vakar 06:25 · Patinka

Fragmentai laiko ir savęs

 (21

Kalbės ir bars,
ir vėl kartos, kaip visąlaik žinota,
kad nedėkinga rodyti į dūmus;
greičiau dangus nukrisiąs ant bažnyčių,
bet neįmanoma ten glusti
prie šviesios minties
kai ir dujokaukėse oro trūksta

Na taip,
be oro net ugnis nedegtų,
bet mąstančiam kaip visada,
ir esant jam
dažnai pritrūksta laiko
užkonservuot Ypatą savyje —
te būna, tegul bus,
gal kam prireiks?
Bet jei ir – ne,
tai super tai,
ką galime sukurti Čia ar Ten

Gyvena ateitim žmogus
ir jo dvasia, kaip savas kraujas
prasiveržia į priekį,
jo dabartį aplenkdama.
O Feliksas rūkyti taip išmoko,
kad konservuot Ypatos jam nereik.

Šį kartą pats jam padaviau
atplėštą skiautę užrašų:
— Dzieduli Feliksai, žinau,
kaip nekilnu prašyti
va šitą popierėlį surūkyti
su mano rašalu ir savo tabaku.
Tikiu tavim ir Dievas mato,
kokie peizažai puikūs, drobės, raštai
tavo  valia iš dūmų išpūsti,
bet norsi išgirsti man Vidinį,
gal iš paveikslo, gal kitaip...
Tegu dievai jam nepavydi,
aš, aišku, irgi — ne,
nors neretai abu į karą kimbam
ir draskomės  kaip katės
vienas kitą kurdami.
Gal baigsis šitas kasdienybių karas
ir ateitis daug paprastesnė bus.
O užrašų skiautelėje rašau:

  — Kas jis, tas Vidinis? Velnias? Dievas? — išsprūdo iš burnos, o nerimas nepraeina, taika neateina. Regisi, kad kažkur netoli laukia maištaujančių atsiminimų metas. Taigi, dar laukia, o jau dabar jaučiuosi, kaip prie sunkaus darbo. Ir vis dėlto prasideda... Būk  sveikas, pirmasis epizode scenoje. Turiu  mintyse  kėdės paveikslą. Turbūt nemeluoja  skliausteliuose paliktas sakinys: (Veiksmas prasideda ir tęsis kol suspėsiu parašyti šį scenos kūrinį)
  Na, o Vidinio, kas jis bebūtų — ar Dievas, ar Velnias — niekam neatiduosiu. Ir te nei jį kas  bando kalti prie kryžiaus, nei manęs, nes jau taip yra, kad jis kala mane, o aš jį.

• Vilma Simanaviciene ir Marija Makuniene tai mėgsta.