Savas kraujas,
o Viešpatie, savas...
atkeliavęs į lopšį, tekės vėl toliau.
Nežinau — kur? kada?
bet tikriausiai užges
ir pasauliui žilam, kaip senatvė
nerūpės jo dalia.
Dar visai neseniai nežinojau,
kad norėčiau va taip pakalbėti —
aukštos dienos Joninių orbitoj
ir paparčiui sunku
trumpose naktyse pražydėti.
Bet šį kartą (bent šitaip manau),
neieškodamas jo, surandu.
Subanguoja kitokios Esybės erdvė,
Ir Savęsp nepalieka vienatvėj.
Viskas aišku - kur noriu einu,
be kelio po kojom,
be nuovargio senio.
Ne stebuklai, beje, šitokią dalią
žmogui duoda į būtį;
jei išmokai suprasti,
kad į Dievą esi panašus,
privalai susikurti ir tu
s a v o pasaulį,
būti Viešpačiu jo
ir tarnauti kaip vergas
Štai ir aš, pamaldžiai atsiklaupęs savy,
sunkiai dievišką darbą keliu,
nors laisvas kaip paukštis,
nors Dievas be užraktų laiko duris,
kad ateičiau kada panorėjęs,
bet šiandieną kitoks ilgesys:
kraujas savas,
o Viešpatie – savas!
Šaukia mane...
Eiti nereikėjo. Įkišau nosį į apibaltę tamsą. Apsidairiau.
Neaiškioje šviesoje pamačiau iš žilvičio vytelių nupintą ir ant kablio, įkalto per lubas į balkį, pakabintą lopšį. Prie jo pririšta virvutė lopšiui pasupti, o murziukas berniukas, apkabinęs ją kojos pirštais, lengvai sūpavo apmuturiuotą skudurais kūdikį. Sunku buvo pasakyti, ką jis laiko lūputėse. Turbūt reikėtų sakyti, kad žinduką. Bet jeigu kas mano, kad galėjau nustebti, tai šitaip neatsitiko. Atrodė, kad matau kino kadrą. Jis ne toks judrus, kaip kino ekrane, bet tai neatrodė kitokio pasaulio reiškiniu. Skirtumas tas, kad galėjome į šį kadrą įeiti, kvėpuoti nedidelės pirkios prarūgusiais kvapais ir laikyti nosis toliau nuo lopšio.
- Va, krikštasūnis, Divuk, atnešė tau kiškio pyrago.
Vaikis sužiuro į mane smalsiomis akutėmis ir nežinojau, ką jam pasakyti. Ištiesiau riekę duonos, taigi kiškio pyragą ir jis baikščiai priėmęs, prisiglaudė prie sumurzintų marškinių.
- O aš jau greitai piemuo būsiu, -pasigyrė.
- O ką čia supi? .
- Jis dar mažas. Dar nebus piemuo, - pasakė lopšį linguojantis Divulis ir jau pats teiravosi, ar daug sutikęs kiškių.
- Man ir mana sakė, kad kiškai manęs laukia. Kartu su jais pyragus kepsiu ir visi valgysim. Ir broliukui duosim..
- Geras tu berniukas, krikštatėvi. Ir vardas gražus. Kaip Dievulio, - sudėliojau žodžius, bet kitaip elgėsi mano tėtis lopšyje: pamuistė balta, sumurzinta kepuraite uždėtą galvutę ir, susiraukęs it vyža, iššiepė bedantę burnikę, išspjaudamas iš jos čiulpinį. Jis buvo greitesnis - suskubo pirma pasisveikinti su savo sūnumi, negu aš su juo, savo tėčiu...
- Ocho! koks rėksnys dešimties dienų jubiliatas.
- Sveikinasi. Savas kraujas. Pažįsta, - pasakė Sėdinčioji Ant Slenksčio, kurios tikrą vardą ištariu tik lyjant ir tik lietui, ir sau.
o Viešpatie, savas...
atkeliavęs į lopšį, tekės vėl toliau.
Nežinau — kur? kada?
bet tikriausiai užges
ir pasauliui žilam, kaip senatvė
nerūpės jo dalia.
Dar visai neseniai nežinojau,
kad norėčiau va taip pakalbėti —
aukštos dienos Joninių orbitoj
ir paparčiui sunku
trumpose naktyse pražydėti.
Bet šį kartą (bent šitaip manau),
neieškodamas jo, surandu.
Subanguoja kitokios Esybės erdvė,
Ir Savęsp nepalieka vienatvėj.
Viskas aišku - kur noriu einu,
be kelio po kojom,
be nuovargio senio.
Ne stebuklai, beje, šitokią dalią
žmogui duoda į būtį;
jei išmokai suprasti,
kad į Dievą esi panašus,
privalai susikurti ir tu
s a v o pasaulį,
būti Viešpačiu jo
ir tarnauti kaip vergas
Štai ir aš, pamaldžiai atsiklaupęs savy,
sunkiai dievišką darbą keliu,
nors laisvas kaip paukštis,
nors Dievas be užraktų laiko duris,
kad ateičiau kada panorėjęs,
bet šiandieną kitoks ilgesys:
kraujas savas,
o Viešpatie – savas!
Šaukia mane...
Eiti nereikėjo. Įkišau nosį į apibaltę tamsą. Apsidairiau.
Neaiškioje šviesoje pamačiau iš žilvičio vytelių nupintą ir ant kablio, įkalto per lubas į balkį, pakabintą lopšį. Prie jo pririšta virvutė lopšiui pasupti, o murziukas berniukas, apkabinęs ją kojos pirštais, lengvai sūpavo apmuturiuotą skudurais kūdikį. Sunku buvo pasakyti, ką jis laiko lūputėse. Turbūt reikėtų sakyti, kad žinduką. Bet jeigu kas mano, kad galėjau nustebti, tai šitaip neatsitiko. Atrodė, kad matau kino kadrą. Jis ne toks judrus, kaip kino ekrane, bet tai neatrodė kitokio pasaulio reiškiniu. Skirtumas tas, kad galėjome į šį kadrą įeiti, kvėpuoti nedidelės pirkios prarūgusiais kvapais ir laikyti nosis toliau nuo lopšio.
- Va, krikštasūnis, Divuk, atnešė tau kiškio pyrago.
Vaikis sužiuro į mane smalsiomis akutėmis ir nežinojau, ką jam pasakyti. Ištiesiau riekę duonos, taigi kiškio pyragą ir jis baikščiai priėmęs, prisiglaudė prie sumurzintų marškinių.
- O aš jau greitai piemuo būsiu, -pasigyrė.
- O ką čia supi? .
- Jis dar mažas. Dar nebus piemuo, - pasakė lopšį linguojantis Divulis ir jau pats teiravosi, ar daug sutikęs kiškių.
- Man ir mana sakė, kad kiškai manęs laukia. Kartu su jais pyragus kepsiu ir visi valgysim. Ir broliukui duosim..
- Geras tu berniukas, krikštatėvi. Ir vardas gražus. Kaip Dievulio, - sudėliojau žodžius, bet kitaip elgėsi mano tėtis lopšyje: pamuistė balta, sumurzinta kepuraite uždėtą galvutę ir, susiraukęs it vyža, iššiepė bedantę burnikę, išspjaudamas iš jos čiulpinį. Jis buvo greitesnis - suskubo pirma pasisveikinti su savo sūnumi, negu aš su juo, savo tėčiu...
- Ocho! koks rėksnys dešimties dienų jubiliatas.
- Sveikinasi. Savas kraujas. Pažįsta, - pasakė Sėdinčioji Ant Slenksčio, kurios tikrą vardą ištariu tik lyjant ir tik lietui, ir sau.
2014-07-06 15:48
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą