Kai laiko daug,
jis nebrangus
kaip prekė turguose
užplūdusi prekystalius gausiau
negu pirkėjui reikia.
Dzieduli Feliksai, gal pailsėk.
Man tavo poilsio per daug nebus.
Girdžiu, kaip kalboje sukruto atmintis
ir nežinau: tikėti - netikėti...
Argi galėję būti, kad kažkur
šitoj, vadinamoj Savęsp šaly,
ateidavęs pasupti tėtės.
Dzieduli Feliksai, — girdi? —
gal pailsėk.
Aukšti kalnai, beje, labai aukšti
po Žmogaus sielą vaikšto.
Esą, čia ir Vidinis būdavęs nelyg namie.
ir Moteris, vis sėdinti ant slenksčio.
Bet dar ne laikas mąstymais audroti galvą —
Tau pažadu, kad jeigu taip,
tegul užtruks minutė, gal kita,
Bet atsiminsiu net ir sintaksę
Lydėjusią kiekvieną žodį,
Čia išgirstų kalbų sakiniuose.
— Gal nori pasupti tėtį?
— Tėtį? Ką reiškia „pasupti tėtį?“
— Negi kurčias? Ir kaip kitaip jį tokį galima pasupti? - pastorėjo balsas, tardamas žodį „ tokį“.
— Klausiate, ar noriu pasupti tėtį? Jis gi... Nėra jo.
— Yra tavo tėtis. Jis dabar lopšyje.
— Nėra, nėra... Jau šešeri metai ir visas gruodis, kai nėra. Dabar jis Ten. Palaidotas Šklėrių kapinėse. Jau ir motina Ten, — pasakiau, o balsas toks, kad pats savęs nepažinau. Gal todėl tokiame pasimetime visai nerūpi, su kuo kalbuosi. O kad nekurčias, tai tikrai — ne. Girdžiu gerai, bet nesuprantu, kaip galima klausti tokių dalykų. Tačiau nežinia nyko su vis labiau tamsoje besišviečiančiu slenksčiu. Supratau, kad kalba Sėdinčioji Ant Slenksčio ir - Viešpatie! - ką pasakyti?
— Jūs labai pavargusi. Atleiskite, — pakalbėjau jai ir, užmiršęs nakties ramybę: — Vidini, kur tu? — pašaukiau savo priešą ir draugą.
— Mes visi labai pavargę. Tegu pailsi. Mokėkime vieni kitus pasaugoti, — jaukiai pasakė Sėdinčioji Ant slenksčio ir, regis, pirmą kartą pabijojau ją pavadinti anksčiau šauktais vardais. Net ir motinos...
— Iš tikrųjų, — pritariau, — poilsiui švenčių dienų daug, o nuovargio, gyvenant Savyje, nemažėja, — tačiau pasakęs tiek žinojau, kad beveik nieko nepasakiau. Praėjusių Kalėdų švenčių dienos jausmus taip skaudžiai sugėlė, kad, atrodo, galiu prie jų fiziškai prisiliesti kaip prie kulkomis suvarpytos sienos. O šiandien vėl šventė — prasidėjo Naujieji. Vėl reikia džiaugtis, linkėti gerų metų ir įsileisti kitų gerus palinkėjimus. Bet ar kas pagalvojo, kad, ko gero, daugiausia veidmainystės yra būtent šventiniuose palinkėjimuose.
— Kniaukia? — išgirdau lyg kačiuką.
— Verkia. Tuoj nutils. Geras tavo tėtis — paverkia, paunkščia, bet ir vėl, žiūrėk, miega, — išgirdau gerus žodžius Sėdinčios Ant Slenksčio. . Leidusi suprasti, kas jais pasakyta, vėl: — Nenori sugrįžti. Taip neretai būna. Kiti keturi jo broliai sugrįžo atgal. Vienas Divulis užsiliko.
— O! kad suprasčiau, ką jūs kalbate. Be Vidinio kaip be rankų. Gal jis man galėtų padėti.
— Darbo užteks visiems.
— Taip. Kas jį mėgsta, taigi darbą, jo visuomet užtenka,— patuščiažodžiavau fraze. Tačiau gal neteisinga tokių dalykų kratytis manant, kad gyvenimą aplink save galima apveržti kaip kelnes, susijuosiant jas diržu. Man toks tuščiažodžiavimas dažnai būna reikalingas. Mintis per frazes skverbiasi giliau į dalykų esmes ir jausmai budrūs pasiimti naują įspūdį, žinia, aplinkybę.
Pažvelgiau verksmo pusėn. Akys ar apsiprato, ar tamsuma praretėjo. Atsirado jau permatoma prieblanda, kurioje regėjosi jos apgaubti daiktai
— Tavo tėčiui savaitė ir trys dienos. Į Naujuosius įėjo kaip jubiliatas - sukaks dešimt dienų. Dar nepakrikštyta, bet vardą turi. Vincukas. Ateik. Pasupsi, — pakvietė sėdinčioji.
- Bet kad jau supa.
- Tai jo brolis Divulis. Tavo krikšto tėvas. Jis vyresnis. Kiti keturi broliukai... Ak, sakiau jau, nenorėjo čia pasilikti.
Aukšti kalnai, deja, labai aukšti
po Žmogaus sielą vaikšto.
Turbūt be jų ir ilgesys
pareiti nemokėtų.
Aš ne gesinsiu jo
kol Trys karaliai, Trys išminčiai
Kreida ant staktos durų pasirašo,
Kol savas kraujas gyvas
Ir nesvarbu, kur praeityj lašėjęs,
Kur šiandieną laša...
jis nebrangus
kaip prekė turguose
užplūdusi prekystalius gausiau
negu pirkėjui reikia.
Dzieduli Feliksai, gal pailsėk.
Man tavo poilsio per daug nebus.
Girdžiu, kaip kalboje sukruto atmintis
ir nežinau: tikėti - netikėti...
Argi galėję būti, kad kažkur
šitoj, vadinamoj Savęsp šaly,
ateidavęs pasupti tėtės.
Dzieduli Feliksai, — girdi? —
gal pailsėk.
Aukšti kalnai, beje, labai aukšti
po Žmogaus sielą vaikšto.
Esą, čia ir Vidinis būdavęs nelyg namie.
ir Moteris, vis sėdinti ant slenksčio.
Bet dar ne laikas mąstymais audroti galvą —
Tau pažadu, kad jeigu taip,
tegul užtruks minutė, gal kita,
Bet atsiminsiu net ir sintaksę
Lydėjusią kiekvieną žodį,
Čia išgirstų kalbų sakiniuose.
— Gal nori pasupti tėtį?
— Tėtį? Ką reiškia „pasupti tėtį?“
— Negi kurčias? Ir kaip kitaip jį tokį galima pasupti? - pastorėjo balsas, tardamas žodį „ tokį“.
— Klausiate, ar noriu pasupti tėtį? Jis gi... Nėra jo.
— Yra tavo tėtis. Jis dabar lopšyje.
— Nėra, nėra... Jau šešeri metai ir visas gruodis, kai nėra. Dabar jis Ten. Palaidotas Šklėrių kapinėse. Jau ir motina Ten, — pasakiau, o balsas toks, kad pats savęs nepažinau. Gal todėl tokiame pasimetime visai nerūpi, su kuo kalbuosi. O kad nekurčias, tai tikrai — ne. Girdžiu gerai, bet nesuprantu, kaip galima klausti tokių dalykų. Tačiau nežinia nyko su vis labiau tamsoje besišviečiančiu slenksčiu. Supratau, kad kalba Sėdinčioji Ant Slenksčio ir - Viešpatie! - ką pasakyti?
— Jūs labai pavargusi. Atleiskite, — pakalbėjau jai ir, užmiršęs nakties ramybę: — Vidini, kur tu? — pašaukiau savo priešą ir draugą.
— Mes visi labai pavargę. Tegu pailsi. Mokėkime vieni kitus pasaugoti, — jaukiai pasakė Sėdinčioji Ant slenksčio ir, regis, pirmą kartą pabijojau ją pavadinti anksčiau šauktais vardais. Net ir motinos...
— Iš tikrųjų, — pritariau, — poilsiui švenčių dienų daug, o nuovargio, gyvenant Savyje, nemažėja, — tačiau pasakęs tiek žinojau, kad beveik nieko nepasakiau. Praėjusių Kalėdų švenčių dienos jausmus taip skaudžiai sugėlė, kad, atrodo, galiu prie jų fiziškai prisiliesti kaip prie kulkomis suvarpytos sienos. O šiandien vėl šventė — prasidėjo Naujieji. Vėl reikia džiaugtis, linkėti gerų metų ir įsileisti kitų gerus palinkėjimus. Bet ar kas pagalvojo, kad, ko gero, daugiausia veidmainystės yra būtent šventiniuose palinkėjimuose.
— Kniaukia? — išgirdau lyg kačiuką.
— Verkia. Tuoj nutils. Geras tavo tėtis — paverkia, paunkščia, bet ir vėl, žiūrėk, miega, — išgirdau gerus žodžius Sėdinčios Ant Slenksčio. . Leidusi suprasti, kas jais pasakyta, vėl: — Nenori sugrįžti. Taip neretai būna. Kiti keturi jo broliai sugrįžo atgal. Vienas Divulis užsiliko.
— O! kad suprasčiau, ką jūs kalbate. Be Vidinio kaip be rankų. Gal jis man galėtų padėti.
— Darbo užteks visiems.
— Taip. Kas jį mėgsta, taigi darbą, jo visuomet užtenka,— patuščiažodžiavau fraze. Tačiau gal neteisinga tokių dalykų kratytis manant, kad gyvenimą aplink save galima apveržti kaip kelnes, susijuosiant jas diržu. Man toks tuščiažodžiavimas dažnai būna reikalingas. Mintis per frazes skverbiasi giliau į dalykų esmes ir jausmai budrūs pasiimti naują įspūdį, žinia, aplinkybę.
Pažvelgiau verksmo pusėn. Akys ar apsiprato, ar tamsuma praretėjo. Atsirado jau permatoma prieblanda, kurioje regėjosi jos apgaubti daiktai
— Tavo tėčiui savaitė ir trys dienos. Į Naujuosius įėjo kaip jubiliatas - sukaks dešimt dienų. Dar nepakrikštyta, bet vardą turi. Vincukas. Ateik. Pasupsi, — pakvietė sėdinčioji.
- Bet kad jau supa.
- Tai jo brolis Divulis. Tavo krikšto tėvas. Jis vyresnis. Kiti keturi broliukai... Ak, sakiau jau, nenorėjo čia pasilikti.
Aukšti kalnai, deja, labai aukšti
po Žmogaus sielą vaikšto.
Turbūt be jų ir ilgesys
pareiti nemokėtų.
Aš ne gesinsiu jo
kol Trys karaliai, Trys išminčiai
Kreida ant staktos durų pasirašo,
Kol savas kraujas gyvas
Ir nesvarbu, kur praeityj lašėjęs,
Kur šiandieną laša...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą