Pabandžiau įspėti, kodėl Vidinis, įkūnijęs dalį savęs į Idinį, atėjo su juo pas mane lyg ir be jokių kitų reikalų, o tik kad savo buvimu paremtų Idinio pasisiūlymą pagelbėti reikaluose, kurie, man tapus režisieriumi, neatrodė nei mano, nei kieno. Jaučiau, kad ten, už dar nepakeltų užuolaidų, publikos salėje ir ložėse, spręsis visi režisieriaus kėdės, o, vadinasi, ir scenos reikalai. Nesvarbu net kaip jos atrodytų — užimtos ar tuščios. Kita vertus, priežastis, kaip jos atrodys, priklausė nuo scenos, kuomet jos užuolaidos atlapotos taip, kad režisieriaus kėdė matosi geriausiai. Kėdės – primityvo, kėdės, pastatytos ant keturių kojų vaizdas išnyksta, ištirpsta, išeina iš daikto savybių ir persimeta į dvasinę būtį. Man jau dingojosi, kad jeigu ją kaip primityvą kažkas ir nugvelbtų, tai naudos išpeštų tik savo užpakaliui, galinčiam įkristi į ją pasėdėti. Kėdė, režisieriaus kėdė, ji man dar neatsivėrusi. Dar ne.
— Nuo ko pradėsim, Idini?
— Gal nuo repeticijos. Manau, reikia apsivalyti?
— Ir tai vadinasi repeticija?
Idinis paėmė armoniką. Senutė, atrodytų, vos kvėpuoja. Irgi numesta į šiukšlyną. Timptelėjo dumples. Kartą, kitą. Kostelėjęs pražiodina burną dainai, kurią tuoj atsiminiau ir jau pats išsižiojau:
Aš valsas,
Lietuviškas valsas,
Artojo kepurė
Ant mano galvos.
Nuo Vilniaus kalnelių
Lig Baltijos marių
Oi žiba, oi žiba
Dangus Lietuvos.
— Gražu, bet nemanau, kad teisybė, - pasakė Idinis.
— O kaip turėtų atrodyti teisybė?
— Nežinau kaip, bet aukštų matematikų nereikia, kad sužinotume, jog nuo Biržų ar Ignalinos kalnelių iki Kuršių marių toliau negu nuo Vilniaus. Kad ir nedidelis Lietuvos dangus, bet taip pigiai jo nereikėtų atiduoti. Taigi, — pasakė jis ir vėl:..
Aš valsas,
Lietuviškas valsas
Žmogus ir Tėvynė,
Ugnis ir vanduo.
Žvaigždė – ne žvaigždynas,
Smiltis – be smėlynas,
Oi žalias, oi žalias
Rugelių želmuo.
— Taigi, — suglaudęs armonikos dumples, pratarė Idinis. Žvelgė man į akis ir šypsojosi: —
Smagiau, a? Kai sielą apsiplauni, tuomet atrodo, kad pastabesnis ir tikrovei. Kad ir apsišiukšlinusiai. Nepyk, Pranciškau. Čia aš savikritiškai. Vis tik esu Vidinio palikuonis.
— Pradedam, regis, neblogai: nuo apsivalymo, — pasakiau ir paėmęs armoniką iš Idinio pasiteiravau: — Kur šitą giesmininkę padėsim? Mano bičiulis Jonas iš Griškabūdžio ją seniokai pametė į šiukšliną, bet aš va prilaikiau. Irgi buvau užmiršęs.
— Argi dyvai? Manau, kad tai natūralu, jog buvai užmiršęs. Būtų nesuprantama, jeigu iš darbymečio išeitume šiukšlinėti.
— Šiukšlinti?
— Kalbu apie paieškas šiukšlynuose. O prišiukšlinta, kaip tenka girdėti, jau tiek, kad daugiau nereikėtų. Svarbiausia pasirūpinti, kaip greičiau išsimėžti.
Sugrąžinau armoniką Idiniui. Šį kartą jį man pasirodė gerokai sunkesnė. Galva irgi suskato pagalvoti apie Idinį kaip Vidinio išsigryninimo proceso apraiška, kuris dar nebaigtas: šiandieną Idinis, ryt poryt atsiras Dinis, dar vėliau Inis... Kas bepaliks iš Vidinio? Žmogaus bažnyčia?
Jaučiau, kad Vidinį matysiu vis rečiau, kad teksią tenkintis jo įžmogintomis dalimis ir neabejoti, kad jose Vidinio būtent tiek, kiek man reikia. Bet ar tikrai tiek? Tačiau ar verta alintis klausimais, kai yra proga stebti, kai Idinis tartum lakmuso popierėlis ateities bendravimui nuspėti.
Pasikėliau iš režisieriaus kėdės. Šyptelėjau ar kaip ten, bet iš tiesų norėjosi būti suprastam ir tikėti, kad ir kitus suprasiu. Tariau;
— Kai tavęs, Idini, dar nebuvo, su Vidiniu daug Savęsp išneršėme. O mudviejų santykiuose potvynių ir atoslūgių taip pat nemažai. Suvokiu, žinau, kad galiu su tavimi kalbėti apie dalykus būtent taip, kaip kalbėčiau su Vidiniu, bet savastis spyriojasi. Ir man, regis, dabar paprasčiau atsiminti, ką su juo kalbėję, kaip buvę, negu kalbantis su tavimi manyti, kad girdžiu tave taip, kaip girdėčiau Vidinį.
— Jeigu teisingai suprantu, manote, kad dėl kažkokių priežasčių nepanorėčiau būti tikslus
— Tai neįmanoma. Net pats savęs vakarykščio neatsimenu. Bet čia kalbu apie supratimus, apie dalykų ir reiškinių vertinimus, jų charakteristikas. O tai – oho! - kaip sudėtingiau, negu atsiminti, kas kaip būta vakar.
— Bet aš čia neatėjau būti Vidiniu. Atėjau vaidinti Vidinį tikėdamasis, kad vargu ar kas geriau tai galėtų padaryti. Išnešiotas jo įsčiose tiek metų ir išdrįsęs pasiprašyti į talką scenai, man regisi, kad netgi negaliu kitaip manyti.
Idinis vėl užsikėlė armoniką ant kelių, timptelėjo kaip anąkart jos dumplėmis bei greit vėl jas suglaudė:
— O Joną iš Griškabūdžio aš atsimenu, — tarė, — ir patikėkite, kad nė kiek neblogau, kaip Vidinis. Ji irgi imčiausi vaidinti, bet be įsitikinimų, kad kiti aktoriai negalėtų padaryti geriau. Geras muzikantas ir dainininkas neprastas. Žodžiu, vertas scenos žmogus.
Aš valsas,
Lietuviškas valsas,
Prie kojų – upelis,
Virš medžių – dangus
Čia žilo pražilo
Pilis Gedimino,
Bet lyja, oi lyja
Toks šiltas lietus.
— Ir dar, — padainavęs lyg sau ir apie kažką pamastydamas, pratarė Idinis. — Ir dar. Jeigu jau užkibome už tokio pasišnekėjimo, tai turbūt verta ir šiek tiek pavaidinti. Tarkim, Vidinį. Beje, irgi žinau, kodėl save vadinote šiukšlintojais. Mano galva labiau pritiktų vadintis peckeliais. Beje, tik šiame krašte dažniau išgirstu ištariant tokį žodį: peckelis, peckeliai. Esą, nevykėliai. Dirba, daro, triūsia, stengiasi gerai padaryti darbą, bet deja, deja. Nesugeba. Nevykėliai ir tiek, — pakalba Idinis ir neprastebiu, kaip jo vietoje „ atsiranda“ Vidinis. Prasideda vaidinimas.
— Matyt, kad šūdžiai, o ne rašytojai, jeigu kelių metų darbą reikia išmesti į šiukšlyną.
— Todėl toks jis ir atsirado čia, kad stengtasi, jog darbas būtų geras. Ir tu, Vidini, gerai tai žinai. Kartu šiukšlinom. Todėl tave ir gerbdavau, kad neleisdavai susigyventi su chaltūra. Arba - gerai, arba — šiukšlynas.
Širdyje pasidarė gera. Jausmai išsilygino ir savijautą užgriuvo darna. Atrodė, kad galiu atsikelti nuo kėdės ir vėl sugrįžti į poilsį ir ramybę Tačiau taip užtruko neilgai.
— Dieve mano, - vėl atodūsiu krūtinę pakėlė Vidinis. - Aš netgi nežinau, kuris daugiau čia prišiukšliname - ar aš, ar tu. Tačiau žinau vieną svarbų dalyką – luoši, sužaloti žmonės nenori į savo tarpą įsileisti sveikų. Toks šiukšlynas galėjęs susidaryti ir dėl tokios priežasties. Supranti apie ką, Pranuci, kalbu? Tai svarbiausia, kas reikalinga suprasti. Bet sakyk, kaip kitaip galėtume sužinoti kiek ko čia yra ko čia yra. Kaip sužinoti?
— Lyg tyčia manęs klausi ko nežinau.
— Ne tyčia, — išgirdau ir pajutau, kad nuo „režisieriaus“ kėdės bent kol kas man nebus lemta atsikelti. O ginčas, ar privalau juo būti ar ne, tiesiog absurdiškai beprasmis. Reikėjo imtis darbo ir pagal išgales kuo geriau tą mažą scenos štrichą — sėdinti režisieriaus kėdėje žmogų apgaubti gyvenimu.
— Mes turėtume perkošti savo šiukšlyną. Netikiu, kad viskas jame taip beprasmiškai nyku, — pasakė Vidinis.
Tylėjau, leisdamas jam nurimti, tačiau pats jaučiausi ne kaip. Darbas šiukšlyne? O Viešpatie! Kuo tau taip neįtikau?
— Savo... Savo pačių šiukšlyne, —sumurmėjo
Vidinis, sugrįždamas iš suvaidinto personažo į Idinį.
Aš valsas,
Lietuviškas valsas,
Brolelis ir duona,
Ir slenkstis namų.
Dangun vyturėlis
Laukuos artojėlis
Ir auga svajonės
Iš mano delnų...
Priėjau prie lango. Žinojau, kad už jo dar vis vasara, bet kuomet sąžiningai įeini į vaidinimą, įprastą kasdienybę keičia ta, kuri reikalinga tiesai atkurti. Už lango švito gruodžio ankstyvas rytas, bet kai dienos šviesos tiek maža, tai, žinoma, nereiškia, jog rytas ankstyvas.
Neaukštai skrido varnas Golius.
— Gal galėtumei pakelti užuolaidas? Kas čia vyksta! Žmogus pradeda bijotis pats savęs. Ar girdite? Prašau pakelti užuolaidas, — nerimo varnas Golius.
— Smalsus paukštis. Kas čia vyksta? — klausia. — Turbūt senas, kad toks protingas, bet skrenda šauniai. It Napoleono kariauną į Borodino lydėdamas, — sekdamas varną pakalbėjo Idinis.
— Nuo ko pradėsim, Idini?
— Gal nuo repeticijos. Manau, reikia apsivalyti?
— Ir tai vadinasi repeticija?
Idinis paėmė armoniką. Senutė, atrodytų, vos kvėpuoja. Irgi numesta į šiukšlyną. Timptelėjo dumples. Kartą, kitą. Kostelėjęs pražiodina burną dainai, kurią tuoj atsiminiau ir jau pats išsižiojau:
Aš valsas,
Lietuviškas valsas,
Artojo kepurė
Ant mano galvos.
Nuo Vilniaus kalnelių
Lig Baltijos marių
Oi žiba, oi žiba
Dangus Lietuvos.
— Gražu, bet nemanau, kad teisybė, - pasakė Idinis.
— O kaip turėtų atrodyti teisybė?
— Nežinau kaip, bet aukštų matematikų nereikia, kad sužinotume, jog nuo Biržų ar Ignalinos kalnelių iki Kuršių marių toliau negu nuo Vilniaus. Kad ir nedidelis Lietuvos dangus, bet taip pigiai jo nereikėtų atiduoti. Taigi, — pasakė jis ir vėl:..
Aš valsas,
Lietuviškas valsas
Žmogus ir Tėvynė,
Ugnis ir vanduo.
Žvaigždė – ne žvaigždynas,
Smiltis – be smėlynas,
Oi žalias, oi žalias
Rugelių želmuo.
— Taigi, — suglaudęs armonikos dumples, pratarė Idinis. Žvelgė man į akis ir šypsojosi: —
Smagiau, a? Kai sielą apsiplauni, tuomet atrodo, kad pastabesnis ir tikrovei. Kad ir apsišiukšlinusiai. Nepyk, Pranciškau. Čia aš savikritiškai. Vis tik esu Vidinio palikuonis.
— Pradedam, regis, neblogai: nuo apsivalymo, — pasakiau ir paėmęs armoniką iš Idinio pasiteiravau: — Kur šitą giesmininkę padėsim? Mano bičiulis Jonas iš Griškabūdžio ją seniokai pametė į šiukšliną, bet aš va prilaikiau. Irgi buvau užmiršęs.
— Argi dyvai? Manau, kad tai natūralu, jog buvai užmiršęs. Būtų nesuprantama, jeigu iš darbymečio išeitume šiukšlinėti.
— Šiukšlinti?
— Kalbu apie paieškas šiukšlynuose. O prišiukšlinta, kaip tenka girdėti, jau tiek, kad daugiau nereikėtų. Svarbiausia pasirūpinti, kaip greičiau išsimėžti.
Sugrąžinau armoniką Idiniui. Šį kartą jį man pasirodė gerokai sunkesnė. Galva irgi suskato pagalvoti apie Idinį kaip Vidinio išsigryninimo proceso apraiška, kuris dar nebaigtas: šiandieną Idinis, ryt poryt atsiras Dinis, dar vėliau Inis... Kas bepaliks iš Vidinio? Žmogaus bažnyčia?
Jaučiau, kad Vidinį matysiu vis rečiau, kad teksią tenkintis jo įžmogintomis dalimis ir neabejoti, kad jose Vidinio būtent tiek, kiek man reikia. Bet ar tikrai tiek? Tačiau ar verta alintis klausimais, kai yra proga stebti, kai Idinis tartum lakmuso popierėlis ateities bendravimui nuspėti.
Pasikėliau iš režisieriaus kėdės. Šyptelėjau ar kaip ten, bet iš tiesų norėjosi būti suprastam ir tikėti, kad ir kitus suprasiu. Tariau;
— Kai tavęs, Idini, dar nebuvo, su Vidiniu daug Savęsp išneršėme. O mudviejų santykiuose potvynių ir atoslūgių taip pat nemažai. Suvokiu, žinau, kad galiu su tavimi kalbėti apie dalykus būtent taip, kaip kalbėčiau su Vidiniu, bet savastis spyriojasi. Ir man, regis, dabar paprasčiau atsiminti, ką su juo kalbėję, kaip buvę, negu kalbantis su tavimi manyti, kad girdžiu tave taip, kaip girdėčiau Vidinį.
— Jeigu teisingai suprantu, manote, kad dėl kažkokių priežasčių nepanorėčiau būti tikslus
— Tai neįmanoma. Net pats savęs vakarykščio neatsimenu. Bet čia kalbu apie supratimus, apie dalykų ir reiškinių vertinimus, jų charakteristikas. O tai – oho! - kaip sudėtingiau, negu atsiminti, kas kaip būta vakar.
— Bet aš čia neatėjau būti Vidiniu. Atėjau vaidinti Vidinį tikėdamasis, kad vargu ar kas geriau tai galėtų padaryti. Išnešiotas jo įsčiose tiek metų ir išdrįsęs pasiprašyti į talką scenai, man regisi, kad netgi negaliu kitaip manyti.
Idinis vėl užsikėlė armoniką ant kelių, timptelėjo kaip anąkart jos dumplėmis bei greit vėl jas suglaudė:
— O Joną iš Griškabūdžio aš atsimenu, — tarė, — ir patikėkite, kad nė kiek neblogau, kaip Vidinis. Ji irgi imčiausi vaidinti, bet be įsitikinimų, kad kiti aktoriai negalėtų padaryti geriau. Geras muzikantas ir dainininkas neprastas. Žodžiu, vertas scenos žmogus.
Aš valsas,
Lietuviškas valsas,
Prie kojų – upelis,
Virš medžių – dangus
Čia žilo pražilo
Pilis Gedimino,
Bet lyja, oi lyja
Toks šiltas lietus.
— Ir dar, — padainavęs lyg sau ir apie kažką pamastydamas, pratarė Idinis. — Ir dar. Jeigu jau užkibome už tokio pasišnekėjimo, tai turbūt verta ir šiek tiek pavaidinti. Tarkim, Vidinį. Beje, irgi žinau, kodėl save vadinote šiukšlintojais. Mano galva labiau pritiktų vadintis peckeliais. Beje, tik šiame krašte dažniau išgirstu ištariant tokį žodį: peckelis, peckeliai. Esą, nevykėliai. Dirba, daro, triūsia, stengiasi gerai padaryti darbą, bet deja, deja. Nesugeba. Nevykėliai ir tiek, — pakalba Idinis ir neprastebiu, kaip jo vietoje „ atsiranda“ Vidinis. Prasideda vaidinimas.
— Matyt, kad šūdžiai, o ne rašytojai, jeigu kelių metų darbą reikia išmesti į šiukšlyną.
— Todėl toks jis ir atsirado čia, kad stengtasi, jog darbas būtų geras. Ir tu, Vidini, gerai tai žinai. Kartu šiukšlinom. Todėl tave ir gerbdavau, kad neleisdavai susigyventi su chaltūra. Arba - gerai, arba — šiukšlynas.
Širdyje pasidarė gera. Jausmai išsilygino ir savijautą užgriuvo darna. Atrodė, kad galiu atsikelti nuo kėdės ir vėl sugrįžti į poilsį ir ramybę Tačiau taip užtruko neilgai.
— Dieve mano, - vėl atodūsiu krūtinę pakėlė Vidinis. - Aš netgi nežinau, kuris daugiau čia prišiukšliname - ar aš, ar tu. Tačiau žinau vieną svarbų dalyką – luoši, sužaloti žmonės nenori į savo tarpą įsileisti sveikų. Toks šiukšlynas galėjęs susidaryti ir dėl tokios priežasties. Supranti apie ką, Pranuci, kalbu? Tai svarbiausia, kas reikalinga suprasti. Bet sakyk, kaip kitaip galėtume sužinoti kiek ko čia yra ko čia yra. Kaip sužinoti?
— Lyg tyčia manęs klausi ko nežinau.
— Ne tyčia, — išgirdau ir pajutau, kad nuo „režisieriaus“ kėdės bent kol kas man nebus lemta atsikelti. O ginčas, ar privalau juo būti ar ne, tiesiog absurdiškai beprasmis. Reikėjo imtis darbo ir pagal išgales kuo geriau tą mažą scenos štrichą — sėdinti režisieriaus kėdėje žmogų apgaubti gyvenimu.
— Mes turėtume perkošti savo šiukšlyną. Netikiu, kad viskas jame taip beprasmiškai nyku, — pasakė Vidinis.
Tylėjau, leisdamas jam nurimti, tačiau pats jaučiausi ne kaip. Darbas šiukšlyne? O Viešpatie! Kuo tau taip neįtikau?
— Savo... Savo pačių šiukšlyne, —sumurmėjo
Vidinis, sugrįždamas iš suvaidinto personažo į Idinį.
Aš valsas,
Lietuviškas valsas,
Brolelis ir duona,
Ir slenkstis namų.
Dangun vyturėlis
Laukuos artojėlis
Ir auga svajonės
Iš mano delnų...
Priėjau prie lango. Žinojau, kad už jo dar vis vasara, bet kuomet sąžiningai įeini į vaidinimą, įprastą kasdienybę keičia ta, kuri reikalinga tiesai atkurti. Už lango švito gruodžio ankstyvas rytas, bet kai dienos šviesos tiek maža, tai, žinoma, nereiškia, jog rytas ankstyvas.
Neaukštai skrido varnas Golius.
— Gal galėtumei pakelti užuolaidas? Kas čia vyksta! Žmogus pradeda bijotis pats savęs. Ar girdite? Prašau pakelti užuolaidas, — nerimo varnas Golius.
— Smalsus paukštis. Kas čia vyksta? — klausia. — Turbūt senas, kad toks protingas, bet skrenda šauniai. It Napoleono kariauną į Borodino lydėdamas, — sekdamas varną pakalbėjo Idinis.
2014-07-26 19:24
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą