Fragmentai laiko ir savęs

 (38

      Neiškart pradėjau skaityti Sėdinčios Ant Slenksčio perduotą raštą.  Anot Idinio — archyvinį. Gal todėl, jog neatrodė, kad reikia taip  daryti, nes buvo aišku, kad abu Vidinio palikuonys — Idinis ir Dinis — jau žino, skaitė ir nieko naujo jiems nepaskaitysiu, bet įkritusi į ausis tyla, nebuvo abejinga. Atrodė, todėl ir atsiradusi, kad perskaitytas žodis priartėtų prie laiko, kada jis buvo parašytas.
  — Su Idiniu susipažinti buvo paprasčiau, negu  su tavimi, Dini — pasakiau, bet abu broliai tylėjo. Ir va. Lyg ne aš, bet skaito:

Ten, už metų anų,
Kurių atmintis nepasiekia,
Tyliai, be saliutų,
Kaip Senovė žila gyvenau.
Gal lengviau būtų eiti iš ten,
Su ledynmečiu šliaužti iš šiaurės
Ir nepaikinti Dievo kūrybos darbais.

O dabar?
Jau ir pats nežinau,
Kaip atėjęs? Kada?
Ar kas klausė manęs,
Kad aš noriu ateiti?

Sako,
Melstis reikia, kad grįžčiau atgal.
Ir sukala karstui lentas.
Krematoriumus stato.

Nejau taip reikėję dėl nieko,
Atėjus čia būti,
Jei po mirksnio, po kito
Jau verčia sugrįžti namo.

Aš nenoriu kaip Kristus
Sulaukti stebuklo –
Numirti ant  kryžiaus
Ir šitaip išlikti gyvam...

Man jautru, kada raidei, įšokus į burną,
Audžiasi raštas, spalvojasi mintys,
Kad žodis ateina gyvenimu būti.

Vis mąstau:
Kaip išlikt, kad  nebūčiau prikaltas,
Kai medžio aplinkui tiek daug?

Išrašysiu sėja  savo vardą,
Pradėjęs nuo Š.

Eikit, ieškokit
Gal surasit, gal –ne.
Aš — šito krašto pradžia..

... Tyliu. Ir  tyla net  nepakrebžda.
  Kas  jis? — dar  tyliau noriu  sužinoti. — Panašiai, kaip „imkit  mane ir skaitykit“. Bet tik panašiai...

Fragmentai laiko ir savęs

 (37

    — Išmėtytas labai esi. Scena paskui tave  nesugeba sekti, dzieduli. Tai čia, tai ten, tai dar kur. O ir susipažinti prie Skersbalės užtrunkame, — išėjęs ant tako sustabdė Dinis. — Taigi, kaip įprasta, duodu dešinę ir  sakau: ak, kaip malonu su jumis, pone, susipažinti.
  —  Ar nekalbėjau, kad plepys esi, Dini? Bet  atrodo, kad labiau vaidinantis, negu iš prigimties. Beje, Kaip judu su Idiniu vadinate Vidinį? Tėčiu? Gimdytoju?..
  — Donoru? - įšoko į mano kalbą Dinis.
  — Net taip! Donoru? — perklausiau jį.
  — Ne, ne. Atsiprašau. Bandžiau pasufleruoti objektą, kuo su Idiniu dar galėtume vadinti savo tvėrėją. Tik tiek. Bet klausimas aiškus.
  Dinis valandėlę lukterėjo, bet kibirkštėlės šokinėjančios akių lėliukėse, nesigesino.
  — Ai, dzieduli, faktiškai niekaip nevadinam.
  — Kodėl „dzieduli“, o ne „pone“?
  — Tiesiog klausiame: girdėjai? regėjai? žinai? Arba taip ir sakome, ką norime pasakyti: eik balų šienauti; dink iš akių... Tačiau nei tėvu, nei tvėrėju, gimdytoju, nei  donoru vadinti niekas mums nedraudžia. Svarbu susikalbėti, išgirsti. O bendraujant — jausti saiką.
  — Malonu jus pažinti, pone Dini, tačiau, regisi, jūsų auklėjimui pritrūko motinos.
  — Neužsimirškite, dzieduli, kad šioje erdvėje mums su Idiniu dažniausia tenka vaidinti, — pasakė jis ir, truktelėjęs už rankos, patraukė nuo tako: — Praleiskime. Moteris eina.
  Moteris gerokai, kone stačiu kampu sulenkta per nugarą ir jai reikėję lošti į viršų galvą, kad atitraukusi akis nuo smulkių savo kojų žingsnių pamatytų kas yra ten, toliau. Artėjo neskubėdama. Dar nepriėjusi, dūrė lazdos galu mano pusėn:
  — Tai jis, —  tarė. — Taip, taip, tai  jis, - vėl rodė galu lazdos.
  Kas ji? Negi Kukauskienė? Šklėrių  priėmėja? Kaip ji čia? Iš kur? 
  — Vaidinti, dzieduli, sunku. Labai sunku.
Bet tarkime, kad susipažinome. Ir būtent  prie Skersbalės. Nesierzink, bet  jeigu patikinsiu, kad  gimei ne prie Ūso balos, o prie  Skersbalės, mudviejų pažintis pasirodys  prasmingesnė.
  — Todėl ir rodė į mane lazda?
  — Ne todėl.???
  — Tyli. Kodėl?
  — Vis dėlto nelengva teisybę kalbėti. Net  ir tada, kai viskas praėję ir dėl to niekas nesikeičia. Pabūk, Pranuci, kuo esi, o man leiski pabūti apsimetėliu. Beje, nebijok, režisieriau, šis epizodas įslaptintas. Publikai jis nematomas. Tebus tik mankšta atminčiai. 
  Savijautoje kažkas atsitiko ir man net pasilikti kuo esu, nebuvo įmanoma. Aš toks, koks  anksčiau, koks pašnekesyje su Vidiniu. Ir dabar prie mane buvo ne joks  apsimetėlis, o Vidinis. Tikras. Pažįstamas nuo lopšio. Tikras, kaip tada pirmą kartą iškalbėti jam mano žodžiai.
  — Tai tu ją čia parravėjai?
  — Tyliau, — sudraudė. — Būna, kad nuo žodžio skauda labiau negu nuo akmens. Sakai, „parravėjau“. Koks žodis, a? Par- ra –vėjau! Vien nuo jo, vienintelio, gali ištikti širdies smūgis. Ak tu, nelaimingas lietuvi, — supyko Vidinis.       
  — Kodėl tu taip? Kas atsitiko? Ką ne taip pasakiau?
  — Tai ta pati moteris, apie kurią rašei. Atsimink, o  ne draibstykis žodžiais. Jie gi iš  burnos, iš savęs. Irgi mat par – ra- vėjau.
  Ilgiau būti „apsimetėliu“ Dinis nepanoro, tačiau man pakako tokios menkos laiko atkarpėlės, kad susivokčiau, kodėl praeidama Kukauskienė rodė galu lazdos į  mane. Atsirado net proto pamanyti, kad ji netgi ne Kukauskienė, tik jos personažas. Irgi apsimetėlė
  — Taip, Dini. Ačiū už pažintį. Net skaudėti pradėjo.
  — Prašau, dzieduli. Bet tai nebuvo paprasta. Reikėjo pasistengti. Dar knietėjo perskaityti ir tavo rašą, apie kurį tėvas kalbėjęs. Bet jį gal geriau perskaityti dabar, nevaidinant:
  „Mačiau kaip ant suvargusių namų slenksčio atsisėdo nejauna moteris. Drabužiai jos apdulkę, bet niekas į tai nekreipė dėmesio, niekas net nepaklausė, iš kur ji atėjusi. Moters širdis, matyt, jautė, kad šiam gyvenimui ji irgi nereikalinga. Todėl ir atsisėdo ant slenksčio, pasivadindama Pirkaitiene. Tikrasis moters vardas buvo kitas. Niekas iš mūsų neturėjome net teisės sakyti tą jos  tikrą vardą. Net reikėję būti akliems ir nematyti, kad jos galva aprišta trijų spalvų skarele.
  — Dar kartą dėkui, Dini, o Vidinis tuomet  piktas buvo, oi, pikta. Jam niekuomet su manimi  lengva nebuvo, bet tą kartą ypatingai. Šaukė. Tiesiog kibo į atlapus ir šaukė: „Kas taip rašė? O parašęs, kas numetė į sąvartyną? Kas? Neatrodo, kad Donelaitis ar Tumas Vaižgantas. Gal tu žinai - kas? “
    Dinis žvilgtelėjo į mane, tačiau  nieko nepasakė, leisdamas pabūti sau. Bet kad nelabai  norisi tokioje draugijoje būti, kai:

Tiek pažadų
Ir tik ne daugel ištesėtų
Nepaisant, kad daugiausia prižadėdavau pats sau.
Praeina žmonės
Ir dažniau nemato,
Tad regisi ir priekaištų nėra.
O skauda, kad ir po lietų
Paaugti negebėjau –
Nors šitokio savęs  pakanka ir dabar...
Tačiau  mielai kaip mokinys
Išeičiau į  rugsėjį
Su pirmaklasio skaitinių knyga.

  Priėjęs Idinis tarė.
  — Girdite? Žinoma, kad ne. Katučių nėra. Salė  neploja. Bet tai gal net  ne geriausia naujiena.
  — Ką, ar jau turime Inį? — suskubo paklausti Dinis.
  — Ne, ne. Kol kas — ne, dar neturime. Bet Sėdinčioji Ant Slenksčio paliepė apreikšti žinią, jog apsisprendusi padėti Šklėriaus paieškoms. Prašė ilgiau nelaukti. Net ir Inio – ne.
  — Tarkim, kad ekipažas ne pilnas, bet... taigi  jos, Sėdinčios Ant Slenksčio žodis, —neskubėdamas mąstė Dinis ir, pasižiūrėjęs į  mane: — Ar ne, režisieriau?
  — Tuomet jos atsiprašiau. Aukščiausiu būdu. Per sielą. Mintimis. Girdi, atleisk, Motin. Dievas tikriausiai neatleis, bet tikiuosi, kad gal tu atleisi.  Na,  maždaug taip..
  — Pridėkim prie „maždaug“, dar štai šį jos archyvinį raštą ir bus daug, — pareiškė nusiteikimą  Idinis, o Dinis pritarė:
  — Labai daug.

• Simonas Kadaginis, Dalija Kiliesiene ir Irena Klizienė sako, kad patinka
• 

Fragmentai laiko ir savęs

 (36

Jau turbūt nežinosime kaip,
nežinosime kas
kirto medį, atėjęs į mišką,
kaip atrodęs jis pats,
nukirstą medį
į pamatus būstui padėjęs,
kokį dievą jam rodė dangus,
kokį vardą nešiojęs,
tačiau tikra —
jis pirmas suspėjo
į darbymetį Šklėrių sėjos.

Ir tegu šitas vardas – ne tas,
kurį „pirmas suspėjęs“ nešiojo.
Tegu jam – nepažįstamas aš,
kaip ir tie, su kuriais pagiedosiu.
Vėjas pučią į tylumą
ir nepaiso kitokių darbų  —
Šiandien, ryt ir kasdieną
Vėjo saujose smėlis, tik smėlis.
Reikia kraštui kalnų
ir tegu jie išmoksta keliauti,
kad paskui nereikėtų prašyti malonės dievų
kur jiems būti, kur augti.
Ir Adomas kaip mat čia ateis,
kuomet  šitaip gražiai surėdyta

Vaikšto  kraštas smėlynų kalnais,
Kopomis vaikšto.
Ne, net karaliui galvos nenulenks,
išsiprausęs darbymečiu savo.
Štai  pušelė ant delno:
— Auk, žalioji, daininga esi,
vėjus visus išgiedojus.

Prakaito lašas palaisto šaknis:
— Auk, žalioji,
šaknimis kuo giliau, kuo giliau
įsiskverbus į smėlį, į smėlį.
Nesuklyks čia  žuvėdros,
bet iš prakaito, druskai iškritus,
Upeliukai išplauks ir ištrykš šaltinėliai.

Auk, žalioji.
Štai ateina  Adomo vaikai,
auna nuauna nuo kojų vyžas.
O sustokite, smėlio kalnai,
Ir te būna tarp mūsų taika ir ramybė,
užkuriant pypkę
titnaginių ugne... (ugnim).

  ... atsikvėpiau, taip ir neištaręs Šklėriaus  vardo, vis abejodamas: o  gal?  Gal dar pasirodys  stebuklas ir sužinosime, kad  būtent jis taip kirto medį, atėjęs  į mišką, sužinosime, kaip atrodęs jis pats, nukirstą medį į pamatus būstui ir visam Šklėrių sodžiui padėjęs.

• • Dalija Kiliesiene ir Marija Makuniene tai mėgsta.
  • 

Fragmentai laiko ir savęs

 (35

    Nė karto  neišgirdau, kad kas jį pavadintų Simonu; tik Šimas. Simono vardas, regis, visoje  Kabelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų    parapijoje neegzistavo. Kaip ir iki šiol. Garantuoti  negalėčiau, bet kai parapija be lopšių, tai nėra didesnių galimybių jiems atsirasti.  Atsikeliančių į jos kraštą irgi nėra. Ne Amerika gi, ne Vokietija, ar Anglija. Bet šalia Kabelių esanti Marcinkonių parapija netgi įvardinta Simono vardu, būtent: Marcinkonių Šv. Apaštalų Simono ir Judo (Tado) parapija. Ji gerokai ankstesnė, negu Kabelių. Kolei čia nebuvo pastatyta bažnyčia (1911), žmonės ir ėjo, ir važiavo melstis į Marcinkonis.
  Iš ložės į sceną nusileidome kartu, visu trejetuku: Idinis, Dinis ir aš. Ir nepaisant, kad Dinį  matu pirmą kartą, o ir Idinį neseniai, tačiau jaučiau, žinojau, kad jie man labai  artimi ir net  kažkodėl, matydamas juos du, atrodė, kad trūksta trečio.
  — Aha, aha, - atsiliepė Vidinis: gyveno trys  broliai, du protingi, o trečias kvailiukas. Bet  tu  teisus – manęs dar vis perdaug, Pranuci. Jeigu  pasiseks savęs  įžmoginti dar vieną dalį, pavadinsiu jį Iniu. O kas jau liks, tegu jau tiek ir bus. Su tiek savęs keliausiu ieškoti gimtinės.
  — A, Vidini, nemoku net mąstyti, ką esi sumanęs.
  Ir tikrai, kad nemoku. Tačiau suprasti, kad ir  manęs perdaug, neatrodo sunku. Ir net pradėjau mąstyti, kad kažkur ten, toli toli, ir man reikėję būti, kol nežinia kodėl atėjau čia. Tačiau tokiems pamąstymams priežastis lyg  akivaizdi — režisieriaus kėdė negalėjo nekrustelėti mano savasties, kuri, matyt, nusėdo kaip dumblas, neleisdamas atsikvėpti tvariniui pagal Dievo paveikslą. Pradėjau suvokti, kad kasdienybė  niekuomet nebūna nyki, apsnūdusi, kad būnant  amžiname judesyje reikia  nepaprasto tingulio, kad va šitaip su juo susitaikytum, pasiramsčiuodamas lazda ir vis smulkindamas žingsnius į saulėlydį. Tiesa, dabar atrodo, kad jau turiu teisę tarti, jog tingulio etapas besibaigia, o tai, kas bent kiek pakruta, reikia krutinti toliau, įsiūbuoti taip, kad  galva svaigtų. Bet reikia pasirinkti atramos tašką. Tvirtą. Tokį, kad iš po  kojų neišsprūstų, neišslystų ir reikia  neužsižioplinti paskubant pasakyti: šit ir viskas, ką turiu.
  Įsižiūrėjęs prie Ūso balos į dziedulį Feliksą, atrodė, kad užmiršau, kad prie Skersbalės laukia dziedulis Šimas. Sodybos kiemas didelis, su aukštu žaibolaidžiu jo viduryje. O dviejų galų ilga pirkia padalyta  masyvia priemenė ir kamara, vis dėlto yra ankšta
  — Režisieriau, prašau į kėdę, — pratarė Idinis, o Dinis, stumtelėjęs ją, tuoj pakišo po sėdynę, labai panašiai kaip kažkada Vidinis. Taip kad iš tikrųjų obuolys nuo obels netoli krenta. O iš ložės pamatytas balinių peizažas dingo. Vėlgi panašiai kaip kažkada „bendru sprendimu“ išbrauktas eil. „Atodūsis“. Bet, atsiprašau. Negali būti, kad  išbrauktas, jeigu vis dėlto jis yra.

Žemės ant rankų nepakelsiu,
tačiau paveikslą šitokį regiu:
pavargusi,
skaudi it paukštė pašauta
ir sklando liūdesį akių.

Neklausiu jos,
kodėl taip nusiminus.
Galbūt laike pavargo ir dabar,
iškvėpus kančią iš krūtinės,
augina kalnus savyje.

Gal ten, širdin,
ledynmetį įkėlus,
ji tikisi
nušliaužti juo iš Šiaurės lig Pietų
ir šitaip tūkstantmečius pailsėjus
gyvybę kurti iš pradžių.

  Man neatrodė, kad eilėraštis pabaigtas, bet,  neprisimindamas daugiau, pasakiau, kad tikriausia tiek pakanka.
  — Betgi ji, Pirkaitienė, ar kaip ten ją vadina... taigi Sėdinti Ant Slenksčio pati galėjusi padeklamuoti, — kažkas pasakė iš  salės
  — Tikrai nežinau,  neprisimenu.
  — Ar  aš, — nelauktai atsirado Moteris ir pati  viena, be  muzikos:

Kada  noriu verkiu,
Kada noriu dainuoju,
Nuo sunkių vargelių
Neišsivaduoju.

  — Kas ji? Pirkaitienė?  Sėdinti Ant Slenksčio? Gal tai  mano  motina? Gal kuri nors iš bobulių — Karolina ar Marcelė? Gal? Abi gal?

Ilsta  man rankelės
Nuo sunkiu  darbelių,
Alpsta man širdelė
Nuo rūsčių žodelių...

  Salė aprimo. Ložėje „B“ pamačiau Vidinį. Jis nežymiai kilstelėjo ranką, esą, dirbk, režisieriau.  Net ne taip svarbu, kaip sekasi: geriau- blogiau. Svarbiausia, kad dirbi

Fragmentai laiko ir savęs

(34

  Užsimirštu. Visiškai. Kažkur esu, bet – kur, visai nesvarbu. Nejaučiu nei aukščiau salės kilstelėtos ložės, nei joje šalia manęs įkritusių Idinio su Diniu. Scenovaizdis daro vis įtaigesnį įspūdį. Netrukus atsikratau ir juo kaip scenovaizdžiu. Aš  ten, kur ir reikia būti. Gimtasis kraštas gyvas. Štai  jis. Ir nesvarbu, kad Grigaliaus kalendorius rodo vidurvasario laiką, bet  jo čia nėra. Turbūt žiema, tik besniegė – žvarbos ir pašalo nestokoja, bet sniego nėra. Būna gi, kai šilinių dzūkų krašte ir gruodyje, net sausyje atsikvepia šiluma ir pradedama manyti, kad Dievas paseno ir nežino, ką daro. Būna gi... Bet kažin, ar kada  nors buvo toks gyvas kraštovaizdis scenoje. Tikras. Anot dzūkų, be išmislų. Napoleonas taip ir neįstengė užkelti sau ant delno Šv. Onos bažnyčią ir nusinešti į Paryžių. O čia, prašau – ant scenos didžiausias gabalas Šklėrių sodžiaus.
  Atsimenu, kad kažkas it prašęs susitikti su manimi prie Skersbalės.. Taigi, šitame kraštovaizdyje ir Skersbalė. Giluminiu galu įsispyrusi į Margionių titnaginę, o kitu, gerokai seklesniu,  atšliaužiusi prie Kisielių (Šarkės) vienkiemio. Tačiau  smagiausia, kad netoli Simono (Šimo)  ir Marcelės Grigų sodyba. Ir jų žemės  valakas atiduotas  Skersbalės pakraščiui.

Tik dabar ir atsimenu:
vandenys mano,
jūs giliausi, švariausi,
gyvybės pilniausi,
buvote čia.
Plaukė (ir net skendo ne kartą) valtelė
šitame  titnaginės krašte,
nesutikus žuvėdros  baltos.
Žvyrą giliai po savim pasiklojus
Brėžė ribą kaip ežią brasta.
Ir  girdėjau, kaip pakalba žmonės –
Ji iš miško, liauna kaip pušis
Jis iš Skersbalės, liaunas kaip meldas.
Oi, mačiau, kaip gražiai plauko antys,
Kaip narai dingsta ilgam iš akių,
Kaip  baltesnė  už titnagą baltą
Mirė gulbė, skaudi kaip
Ant kranto užkritus puta,
Nepakėlus į dangų sparnų.
Pats nešiau ją ant rankų,
Apsunkęs balčiausia našta,
Dar be ašarų verkt neišmokęs.

O paskui irgi krykė antys ir nardė narai
Dėlės kraują gėrė, įsičiaupę į kūną.
Tartum auksas žibėjo karosų žvynai
Kaip sidabras - mekšrų,
Ir daug  ko, oi daug ko dar būta,
Bet gulbės mirtis iki dabar,
Lig niekada nugalėta nebus..

  Ir išgirdau:
  — Žmonės, kas dar norite į mane mesti akmenį? Meskite. Nesigailėkite manęs.
  Krūptelėjau. Tai buvo girdėta. Ne dabar. Bet girdėta. Pasidarė neramu.
  — Aš naktyje, -  atsiliepė jai balsas. —Turbūt manęs nematote. Norėčiau, kad ir mane matytumėte. Aš neturiu akmens.
  — Trypiate. Diena iš dienos. Ir taip kiek beatsimenu. Svaidote akmenimis ir verkti neleidžiate.
  — Dieve mano, kaip man jums pasirodyti, - nekantravo vyro balsas. — Kaip man įeiti į šviesą, kuri apšviečia jus, sėdinčią ant slenksčio. Aš tikintis, moterie. štai kryželis su  nukryžiuotuoju kabo ant mano kaklo. Dievas su manim. Todėl nebarkite už  piktą, kurio nesu padaręs. Artėja Kūčios. Tikiuosi, kartu valgysime vakarienę.
  — Jūs vaikščiojate, mindžiojate ir šluostotės į mane kojas. Ir man nuo to nė truputį negeriau, kad ant tavo kaklo kabo kryželis su nukryžiuotuoju. Ir visos mano vakarienės irgi ant slenksčio.
  — Ir taip buvo? — pabudino iš užsimirštiems Dinis.
  — Buvo ir taip. Norėjau jai padėti. Dar tada, kai tokiu balsu kalbėjau. Pirkaitienė... Pirkaitienė tuomet ji. Taip atsimenu, bet tikrai ne Sėdinčioji Ant Slenksčio.

• Laime Laimele, Daina Karlonaitė ir Simonas Kadaginis sako, kad patinka
• 

  Simonas Kadaginis Čia turbūt žvejyba 

  Vakar 07:03 · Patinka

Fragmentai laiko ir savęs

 (33

    — Ateik čia. Kėdė nepabėgs, o pabūti su mumis visuomet verta.
  Salėje žiūrovų nebuvo. Tuščia. Tačiau iš ložės „B“ žvilgėjo dvi poros akių.
  — Gal vėliau. Dabar reikalai skubina. Bet, Idini, ką čia veiki?
  — Liūdžiu, dairausi ir kartu su Diniu saulėgrąžas lukštenam
  — Aha. Supratau, — tariau, bet tuoj klausiau: — Su Diniu? 
    Galvoje  toptelėjo, ar tik nebus dar vienas Vidinio palikuonis. Nesijautė, kad galėčiau nustebti. Vidinis darė daug pastangų „išsigryninti“ ir aš tikėjau, kad greitai į jį galėsime įeiti kaip Žmogaus bažnyčią.
  Truputį padelsęs, pakilau į ložę ir žvilgtelėjęs į sceną regėjau, kad ji gerokai pasikeitusi — išplatėjus, nudrikus į tolį. Ypatingai šiaurinis  pakraštys, ten, kur už balos, už Cigonų kalno, miglojosi horizontas iki Margionių kaimo, iki jo titnaginės ir geležinkelio stotelės.
  — Va tau! Iš kur tiek? Nuo kada? Visi Šklėrių baliniai.
  — O aš maniau, kad pirma susipažinsime, — atsistojęs priešprieša ir pasisveikinimui paduodamas ranką, pasakė beveik Idinio dvynys.  Abu  jie, Idinis ir Dinis pasirodė labai panašūs. Bent  kol kas, iš pirmo žvilgsnio.
  — Kai žinai Vidinį, pažįsti Idinį, sarmata būtų nepažinti Dinio. Faktiškai laukiau  Bet ar čia tinkamiausia vieta pažintims megzti? Ar  neprotingiau ateiti į sceną?
  — Sakykit, kurioje Vietoje? Va, Idinis, susipažino prie Ūso balos, o man labiau norėtųsi prie Skersbalės.
  — Išdžiūvo. Jau nėra  ten jos. Kaip, beje, ir Ūso balos. Iki vandens reikia kastis per pusmetrį. Net giliau.
  Nunėriau galvą žemyn. Taip atsitiko, kad iki šiol netgi neužsiminiau apie Šimą (Simoną) ir Marcelę Grigus. Ir, regis, supratau, kodėl Idinio ir Dinio buvau pakviestas ateiti į ložę. Kad primintų. Tai Šklėrių balinių kraštas. Taip, dabar išdžiuvęs, bet iš ten atėjo motina. Ne, ne Pirkaitienė, bet... o  Dieve, kaip jos panašios. Jeigu kas parodytų į ją kaip į Sėdinčią Ant Slenksčio, žiočiausi iš  nuostabos, kad kažkas  anksčiau už mane ją  tokia pamatė.
  Žiūriu į keliuką, tuoj iš Karlonų sodybos kiemo įbėgantį į atėjusį mišką. Tada jo nebuvo, o keliukas — taip. Per neaukštą kalvelę nubėgęs prie balos, vinguriavo jos išlankstytu pakraščiu iki Mackelio brastos ir, įšokęs į Šklėrių – Margionių  kelią, kartu su juo niro į brastą, išnirdamas kitoje  pelkės  pusėje. Dar puskilometris kelionės ir mano motina Stefanija pasijausdavo parėjusi namo, pas savo motiną Marcelę, pas tėvą Šimą.
  — Gerai. Judu pasikalbėkite, o aš... Regisi, kad  pradedu pavydėti Vidiniui. Bent  norisi pasakyti  jo žodžius: „tokio, koks esu, manęs per daug“. Regis, dar taip  neseniai taręs juos, o rezultatas  toks, kad Dievo duoną valgo jau du jo palikuonys. Patikėkite, Idini ir Dini, savijauta  tokia, kad  ir smagu, ir  liūdna. Bet jeigu ne scena, aš jau  šio krašto negebėčiau matyti. Kažkur galvoje, kažkur mintyse, bet va taip, kaip dabar... Ne, ne. Tikrai — ne.
  Įsižiūrėjau į scenoje įkeltą balinių krašto peizažą ir:

Guodžia: neverk, neliūdėk...
Viskas praeina.
Taigi, ir džiaugtis neverta.
Po darbymetį vaikšto maža skruzdėlė,
bitė  medų į avilį renka.
Ar žinosiu kada,
kaip atrodo Vidinis,
kai jo nei per daug,
nei per maža?
Ar ateisiu kada
Į Vidinio bažnyčią?

Gesta dienos.
Bet taip tik atrodo.
Laikas laiko klajūną
Begalybėse savo erdvių.
Visi žodžiai ant lūpų,
visos dienos ant delno
datom surikiuotos.
Skambtelėk, mažas varpeli,
Skambtelėki, šauni atmintie.

Aš tikiu į tiesas,
kuriomis man lengviau netikėti.
Net ir Žodyje Dievo
nesutilpęs, dairaus po save.
Aš tikiu,
kad įaugę į laiką,
Į bažnyčią  Vidinio įaugę,
Žemės žodį  į lūpas įkelsim Aukščiausiam,
kaip korį geriausio medaus.

• 
  

Skambtelėk, mažas varpeli,
Skambtelėki, šauni ateitie.

• Dalija Kiliesiene sako, kad patinka.

Fragmentai laiko ir savęs

 (32

    Sėdinčiajai Ant Slenksčio tariau:
    — Žymiausi režisieriai niekuomet neapleidžia tų, ką Dievas jiems siunčia. Augina, puoselėja ir jeigu ką - žiūrėk, patys išeina iš namų lyg nieko neatsitikę.
  — Žinau, kad sunki aš tau, bet vis dėlto lengvesnė negu kitiems. Su pirkiomis gyvenai. Jas dar pažįsti, dar gal kada ir be scenos atsiminsi Pirkaitienę. O koks esi režisierius, geras ar blogas, iš savęs nesužinosi, račiau koks bebūtum, neišeik.
  „ O dangau, — žagteliu savyje. — Pirkių Lietuva, pirkių Lietuvos motina. Bet aš turbūt miegu. Atviromis akimis sapnuoju, taip? — pradėjau abejoti ir išgirstais žodžiais, ir Sėdinčios Ant Slenksčio reginiu: — Ar ne perdaug įsigudrinau miegoti atviromis akimis? Beje,  ar kas žino, kad  taip sugebu? Kad taip įmanoma? Vidinis, suprantama, jis žino. O ji? O Sėdinčioji Ant Slenksčio?
  O atsimenu ją, kai dar ne  Sėdinčioji. Kai aš  be režisieriaus kėdės, kai...
...  Naktis. Akys nemato, tačiau vaizdas su ant slenksčio sėdinčia Moterimi išsiskiria - nereikia ieškoti ugnies, įžiebti žiburį. Šviesa jaukiai apšvietė patalpą ir mano akys jau negalėjo nuo jos atsitraukti. „Puiku! ”- norėjosi pašaukti sieloje, bet pajaučiau drausmės įtaigą ir buvo gera, kad savo susižavėjimą galiu išreikšti be aplodismentų.

Kai vakaras –
Net ir šešėliai ramesni:
Atsigręžia atgal,
Viršūnėmis rytų dar įsikibę –
Bet kas iš to?
Ir juos užslinks tamsa,
Sužvilgs mažytėmis švieselėmis žvaigždynai,
Nors netikėk
Kad ten, aukštybėse,
Ugnies daugiau
Negu suprasti mokam.
Bet man nebūna keista,
kai matau save
Su ištiesta  ranka į dangų
Ir toks pražilęs ir naivus,
Pagyvenu sėja bažnyčių --

Kas sužinos,
Kaip ir kada,
Išmokau sėti danguje?
Meluoti gi,
Kad net bažnyčios taip nemoka?

Su ištiesta ranka į dangų,
Pražilęs  ir naivus,
Dėkoju Viešpačiui
Už atmintį, sugrįžtančią į kasdieninę būtį,
Už šitaip išgirstus savy žodžius,
Už tai, kad su Pirkaitiene galiu pabūti.

  Aš jau neabejoju šitokia  atmintimi. Žinau, kad  Sėdinčioji Ant Slenksčio yra Pirkaitienė. Ir atsimenu ją iš laiko, kai dziedulis Feliksas ir bobulė Karolina iš didelio Šklėrių sodžiaus ėjo gyventi prie Ūso balos, ėjo į viensėdiją. Galima pamanyti, kad tokia dalią ji liudija atsineštu ir taip  apsėstu  slenksčiu. Tačiau prasmė tokio poelgio ir tokios jos kasdienybės yra kitokia. O kad ją suvoktumei iki panagių, matyt,  reikėtų daug pūdų druskos suvalgyti.
  Norėjosi būti ir solidžiu, ir atsargiu.
  — Minutėlę, motin, minutėlę. Šoktelėsiu  pasėdėti kėdėje. Reikia išgirsti Vidinį. Supranti? Dar neseniai kalbėjęs, kad tokio, koks  jis yra, jam per daug. Atrodė, kad žmogelis  senatvėje paisto nesąmones, bet, žiū,  išskyrė  dalį savęs ir ją įžmoginęs pavadino Idiniu, Tai jo palikuonis. Beje, pirmas. Suprantu, kad dabar  bendrauti su juo  man paprasčiausia sėdint kėdėje.
  — Miegant ir sapnuojant atviromis akimis. Taip?
  —  Man tai buvo nesuprantama staigmena. Maniau, kad to nežinote.
  — Gerai. Šoktelėki į kėdę. Aš tau padėsiu.
  — Moku. Jau moku. Ačiū.

• Dalija Kiliesiene ir Marija Makuniene tai mėgsta.

Fragmentai laiko ir savęs

 (31

    Kai Dievas primiršta, tuoj pradeda gundyti velnias. Matyt, irgi žino, kad geros vietos nereikia apleisti, verta pasidarbuoti, kad ji atitektų kaip  nuosavybė. Tačiau ar suvokiame, kas ji, ta gera vieta?
  Atsisėdus į režisieriaus kėdę atrodė, kad žinau daugiau, negu galiu aprėpti ir padaryti. Kraujotaka eiklesnė, bet atrodo, kak ji irgi tik tam, kad dar daugiau atsiminčiau, kad vis skaudžiau būčiau engiamas atsigaunančios atminties. Į sceną visokiais būdais mėgina prasibrauti bet kas, tačiau  įkyriausiai stengiasi dabarties būtys. Jos paprastai nebūna sukonkretintos, išbaigtos; turi pradžią ir tai, kas daugiau - mažiau seka po jos, bet retai turi pabaigą. Tačiau ir neišbaigtomis būnant, joms reikia pasirodyti. Bandau suvokti, kodėl taip, bet atsakymų ne vienas ir visi jie neargumentuoti: girdi, šios būtys yra naujausi laikmečio tvariniai ir to pakanka.
  „Kaip suprasti? Ar kad esame  subrandinti būti akiplėšomis, kone per prievartą bandantiems užgrobti sceną. Ne, ne. Kol aš režisierius, taip nepavyks“ — mintyse rodžiausi ryžtingas. Gal todėl, kad žinojau, jog niekas negirdi, kad kalbu į save. Bet tai irgi rodinys, kad rūpinuosi būti reikalingu darbui. Atsiradus scenoje  Sėdinčiajai Ant  Slenksčio jau nedrąsu buvo nuleisti jos garbei pakeltą užuolaidą, nors tai įvyko instinktyviai, nežinant, kam to reikia ir ar riekia. Dabar jau ir  su Sėdinčiąja ir su  Slenksčiu, sakyčiau, lyg ir susigyventa,  tačiau pradžioje, pajutęs kad ją atsikratyti nepavyks, jaučiausi ne kaip. Nežinojau, kuo prasmingiau užsiimti. Vis dažniau eidavau pasėdėti režisieriaus kėdėje. Ir šit pastebiu, suvokiu, kad atsirado gebėjimas sapnuoti neužmerktomis akimis.
  Sapnuoti?
  Na taip, sapnuoti neužmerktomis akimis. Taigi neužmigus. Gyvenat. Judant, krutant. Kažką  darant. Ir įdomu, kad atmerktų akių sapnai neleidžia būti užmirštami.
  Kas tai? Kokios priežastys daro žmogaus praktikoje nesuvokiamą eksperimentą?
  Išliko neužmirštas ir pirmasis.

  — Nemiegi?
  — Miegu.
  — Žinomiausi režisieriai, kol nepadaro darbo, kankinasi nemiega.
  — Te sudega jie, žinomiausi. Aš miegu, – paliudijau.
  — Tik nesugalvok dėl to graužtis pirštų. Kaip sakoma: šunys loja, o karavanas eina. Taip, taip, o karavanas, Pranuci, keliauja. Materialusis pasaulis seniai gausus eksperimentais ir šit pagaliau — kad ir vėluodamas — sujudo ir dvasios pasaulis.
  — Ir todėl reikia miegoti atviromis akimis?
  — Reikia pavyti dykai praleista laiką.
  — Aš režisieriaus kėdėje, taip?  Sėdinčioji – ant  slenksčio, ar ne? Tu dalimis įsižmogindamas į kitas personas. Ne sliekas gi, kad taip.
  — Tau nepatinka Idinis?
  — Kodėl nepatinka? Taip nesakau. Labiausia  nuogąstavau, kad prarandu tave, bet va... Pasirodo, kad Idinis ne kliūtis susitikti su Vidiniu.
— Sapnuok, Pranuci, sapnuok. O aš, kaip regi, savo pažadą ištesėjau. Man irgi labai rūpėjo, kad  slenkstį Sėdinčioji  atsineštų prie Ūso balos. Sapnuok, Pranuci, sapnuok.

  Tai buvo tik užuomina, tiksliau gal tik impulsas, sužadinantis imlesnį mąstymą, nežinia iš kur ir kaip modeliuojantis galvoje suvokimus, iš kurių  kūrėsi materiali, apčiuopiama tikrovė. Gal ne visai taip, kad pasakytumei: [i]ir žodis tapo kūnu[/i[. Neretai  nežinau, kokiu žodžius galima įvardinti  kontūrais erdvėje išryškintas figūras, bet aišku,  suprantama,  kad belieka užpildyti jas turiniu ir  jie ateis  būti tarp mūsų, gyventi su mumis. Be to,  atrodė, kad  žinau, ir, beje, labai seniai žinau, kad didžiausias atradimas yra  scena. Nėra  kito tokio tvarinio, į kurį galima taip tiksliai įdvasinti laiką, nepaisant  kokios apimties ir iš kokių amžių jis būtų, kaip ji, taigi — scena. Tokiam suvokimui tuoj pat pasijutau labai jautrus ir net atsakingas už jos išsaugojimą dvasioje. Atrodė, kad ir tylai  padoru ir protinga pakalbėti:
  — Ir ša, labai prašau, patylėkime. Žodis glosto, žodis muša. Neužmuškime juo to, kas taip netikėtai, netradiciniai  ateina  būti su mumis.
  Regis, jau suvokiu, kad scena yra visų laikų, visų epochų svarbiausioji susirinkimų, jų susiėjimų vieta. Man neleidžiama keisti ką  nors scenovaizdyje, bet nuostabu, kad miegančiam atviromis akimis nesunku įeiti į bet kurį laiką ir, regis, pradedu numanyti, kad ir būsimiems laikams scena vėliau ar anksčiau  atsivers. Galbūt net  sėdint man režisieriaus kėdėje.
  Plepu? Svajoju?
  Deja, reikia laukti, o tai nelengva, nes irgi neretai pasitikrinu, ar nesu psichiatrinės ligonines kokios nors palatos gyventojas.

• 
  

Fragmentai laiko ir savęs

 (30

    Užuolaida kėlėsi, bet ne todėl, kad paklusau Goliaus paliepimui. Jaučiau, kad dar nepasirengęs tokiam veiksmui. Nesutelkus komandos ir režisierius kaip be rankų, o scenai tokio jo nereikia. Reikėjo apsispręsti ir pasirinkti teritoriją, kurioje, atsisakius klajoklių dalios, galima būtų ilgesniam laikui įsikurt. Net ir apsikuopti reikia. Žinojau, kad pakėlus užuolaidą, scena persiformuosianti į vietovės gamtovaizdį. Nepasakytum, kad joje vaidinama; labiau panašu, kad joje gyvenama. Man nesunku buvo apsispręsti, kur pastatyti  režisieriaus kėdę, kad, pakėlus scenos uždangą, joje atsivertų pasirinktos vietovės panoraminis kraštovaizdis, tačiau būtent čia, būtent šitame šilinių dzūkų krašte, mudviejų su Vidiniu daugiausia prišiukšlinta – ir vis raštais, raštais... Ė, ką  bekalbėti, bet, žinoma, ne tik jais. Todėl ne taip paprasta atsiausti scenos užsklandą, rodant publikai, kaip pagyventa, kad  va ir šventų knygų lapai neišsilaiko jų viršeliuose; pustosi kaip mudviejų užrašai, kaip Šklėrių  gyvenimas.   
  — Nekrank, varnai Goliau. Nereikia taip skubėti. Ateis laikas bus ir vaikas. — sakau jam mintyse, baugiai pajausdamas, kad scenos užuolaida  keliasi. Bet — ne, ačiū Aukščiausiajam, dar — ne. Ji tik skvernu, tik atlapa prasiskleidė ir iš po jos pasirodė skara apsigaubęs susikūprinęs siluetas.
  — Pagaliau, — pratarė, bet  netrukus pažinau ją, Moterį, kurią jau įpratau vadinti Sėdinčiąja Ant Slenksčio. Paskui ją šiapus užuolaidos išniro Idinis, kuris stengėsi  padėti jai ant rankų palaikyti, atrodytų, nelengvą naštą, bet būtent —  kokią, nesimatė, nes jos našta  kaip ir ji pati, irgi buvo apgobta skara. It tik vėliau, nuklostant skarą, pamačiau, kad Moteris, apsivijus rankomis  slenkstį, spaudė it brangenybę, glaudė prie savęs ir kratėsi Idinio paramos.
  — O taip, Goliau, — pašokau nuo režisieriaus kėdės, skubėdamas pakelti užuolaidą ir girdėdamas savyje, regis, jau senokai laukiamą  tekstą. Krutėjo, judėjo, muistėsi, bet  išeiti  į viešumą negebėjo, o  dabar:

Gimtine,
kiek kartų sakiau, kad negrįšiu,
kiek kartų sakiau,
kad mylėti nemoku —
kelios trobos paliko,
tik kelios.
Bet kai miško tiek daug,
kai aukštos pušeles
it stygos nuo žemes
į dangų viršūnėmis kelias
ir skuba pareiti  atgal
pakanka ir tiek,
išdžiuvusio šulinio netgi pakanka,
išgerti kaip vėją, kaip midų,
kaip poterius paliktus, kalbant rožančių,
kaip spragilo muziką
kuliančio duonai javus.

Vėjas gūsiais į burną, į burną...
Neprisimenu,
ar bučiavo kas nors kada taip.

  Neatrodė, kad viską pasakau, bet neskubiai besiskleidžianti scenos uždanga, man talkino atsidengiančiu kraštovaizdžiu. Dabar  manęs vieno tokio nereikėjo, bet buvau įsitikinęs, kad žinau kokios muzikos jai reikia. O scenovaizdis vis plėtėsi, augo ir publika sukruto taip, kad tai vienas, tai kitas pradėjo rodyti į jos fragmentus, pradėjo komentuoti juos, nubudintus prisiminimais. Ji, publika, nebuvo gausi, bet dingojosi, kad žinau ją, pažįstu. Gal vienas kitas jos asmuo primirštas, tačiau reikėtų tik lengvai  atsikvėpti ir užmaršties dulkeles kaip mat išsivėdintų. Paduodamas ranką, galėčiau sveikintis, kreipdamasis vardais ir pavardėmis:  Sveikas, dėde Tamošiau Kibirkšti, sveikas dėde Kazy Markišiau... Tai artimiausi Felikso ir Karolinos Karlonų, išėjusių iš kaimo į viensėdiją, kaimynai. Tačiau prasmingiausia buvo stebėti Moterį, globojusią slenkstį; nešė jį ir atsargiai, kaip  į lopšį, leido nuo rankų, padėdama netoli Ūso balos. Bet ir tuomet, vis paglostydama, atkakli ir tyli,  žiūrėjo į  žemės lopinėlį, priėmusį slenkstį, ir regėjosi, kad mato, kaip ten, giliai, dar laukia jo pušelės šaknys, išauginiuos jį, pareinantiems į namus ir iš  jų išeinantiems.. Moteris atsisėdo taip, kaip buvau  įpratęs matyti, kaip nesinori ją vadinti kitaip, o tik Sėdinčiąja Ant Slenksčio

Ne,  nemanau, - dar tarė, —
kad galima iš pelenų užkurti ugnį
ir malkas (jau sudegintas)
iš naujo kraut laužan,
bet, Visagali, gal
tik vienas tu  nepatikėki manimi,
ką neretai ir sau
ir publikai sakau....

Sugrįžta vėl į Šklėrių pamatus
jų laukuose išaugęs miškas.
Genys meistrelis kala kala...
Vėl sodžius tartum karalystė bus.

Fragmentai laiko ir savęs

                  

   29

Štai jis, sodžius.
Nematęs tokio jo,
tačiau žinau:
įsiterpia į mišką —
namas prie namo.
Šilas tolsta
kol lauko kaimui bus.
Septynios dešimtys sodybų su kažkiek.
Dvi gatvės. Bet kas žino,
ar maža tiek, ar daug?
Ir tu, žmogau, kuris
čia pirmas atėjai,
kas būsi? Ir kodėl
nelieka tavo vardo, pavardės?
Net kapas, regisi, į žemę neįkritęs.
Argi galėję būti taip,
kad net ir jis išnykęs?
Parodom į tave sodžiaus vardu —
esą, gyvena Šklėrius, gyvas.
O kaip kitaip, jei tikime;
nuo tavo pavardės
ir Šklėrių sodžius vardas kilęs.
O kapas?
Deja, deja, tačiau atrodo,
ir kapas greitai bus.
Vėl ant laukų išaugo miškas
ir baigiasi grūdo sėja.
Į ką kalbėti? Kaip? Ir ką?

O Žodi, atsiverk,
kaip Dievui kažkada,
kai jis pasaulį šitą kūrė.
Atrodytų, ko reikia dar,
kai jau kėdė režisieriaus yra,
o ir scena savaime atsiranda būti.
Tik kilstelėk užuolaidą
ir godžios akys pasitiks tave:
nė vieno mirusio – visi gyvi.
O jeigu atsitiktų taip
kad tarp gyvų kažko nesurandi,
te ir tuomet ramybėje pabūna  Dievas.
Jis davė laisvę man.
o konkrečiau —
jis davė sceną, į kurią,
jei panorėsiu pats ateis numirti.
Bet šit tyliu.
Kodėl tyliu?
Ar ne todėl tylu,
kad — Dieve sergėk— šitaip nenutiktų.

  —  Ar girdite? Prašau pakelt užuolaidą, —vėl išgirdau varną Golių.

• Danutė Kunigiškienė sako, kad patinka.
• 

  Marija Makuniene skaitau ir skaitysiu jus ir tegul kiti skaito

  Prieš 17 val. · Patinka

Fragmentai laiko ir savęs

 (28

    Pabandžiau įspėti, kodėl Vidinis, įkūnijęs dalį savęs į Idinį, atėjo su juo pas mane lyg  ir be jokių kitų reikalų, o tik kad savo buvimu paremtų Idinio pasisiūlymą pagelbėti reikaluose, kurie, man tapus režisieriumi, neatrodė nei mano, nei kieno. Jaučiau, kad ten, už dar nepakeltų užuolaidų, publikos salėje ir ložėse, spręsis visi režisieriaus kėdės, o, vadinasi, ir scenos reikalai. Nesvarbu net kaip jos atrodytų — užimtos  ar tuščios. Kita vertus, priežastis, kaip jos  atrodys, priklausė nuo scenos, kuomet jos užuolaidos atlapotos taip, kad  režisieriaus kėdė matosi geriausiai. Kėdės – primityvo, kėdės, pastatytos ant keturių kojų vaizdas išnyksta, ištirpsta, išeina iš daikto savybių ir persimeta į dvasinę būtį. Man jau dingojosi, kad jeigu ją kaip primityvą kažkas ir nugvelbtų, tai naudos išpeštų tik savo užpakaliui, galinčiam įkristi į ją pasėdėti. Kėdė, režisieriaus kėdė, ji man dar neatsivėrusi. Dar ne.
  — Nuo ko pradėsim, Idini? 
  — Gal nuo repeticijos. Manau, reikia apsivalyti?
  — Ir tai vadinasi repeticija?
  Idinis paėmė armoniką. Senutė, atrodytų, vos kvėpuoja. Irgi numesta į šiukšlyną. Timptelėjo dumples. Kartą, kitą. Kostelėjęs pražiodina burną dainai, kurią tuoj atsiminiau ir jau pats išsižiojau:

Aš  valsas,
Lietuviškas valsas,
Artojo kepurė
Ant  mano galvos.
Nuo Vilniaus kalnelių
Lig Baltijos marių
Oi žiba, oi žiba
Dangus Lietuvos.

  — Gražu, bet nemanau, kad teisybė, - pasakė Idinis.
  — O kaip turėtų atrodyti teisybė?
  — Nežinau kaip, bet aukštų matematikų nereikia, kad sužinotume, jog nuo Biržų ar Ignalinos kalnelių iki Kuršių marių toliau negu  nuo Vilniaus. Kad ir nedidelis Lietuvos dangus, bet taip pigiai jo nereikėtų atiduoti. Taigi, — pasakė jis ir vėl:..

Aš valsas,
Lietuviškas valsas
Žmogus ir Tėvynė,
Ugnis ir vanduo.
Žvaigždė – ne žvaigždynas,
Smiltis – be  smėlynas,
Oi žalias, oi žalias
Rugelių želmuo.

  — Taigi, — suglaudęs armonikos dumples, pratarė Idinis. Žvelgė man į  akis ir šypsojosi: —
Smagiau, a? Kai sielą apsiplauni, tuomet atrodo, kad pastabesnis ir tikrovei. Kad ir apsišiukšlinusiai. Nepyk, Pranciškau. Čia aš savikritiškai. Vis tik esu Vidinio palikuonis.
  — Pradedam, regis, neblogai: nuo apsivalymo, — pasakiau ir paėmęs armoniką iš  Idinio pasiteiravau: — Kur šitą giesmininkę padėsim? Mano bičiulis Jonas iš Griškabūdžio ją seniokai pametė į šiukšliną, bet aš va prilaikiau. Irgi buvau užmiršęs.
  — Argi dyvai? Manau, kad tai natūralu, jog buvai užmiršęs. Būtų nesuprantama, jeigu iš darbymečio išeitume šiukšlinėti.
  — Šiukšlinti?
  —  Kalbu apie paieškas šiukšlynuose. O prišiukšlinta, kaip tenka girdėti, jau tiek, kad daugiau nereikėtų. Svarbiausia pasirūpinti, kaip greičiau išsimėžti.
    Sugrąžinau armoniką Idiniui. Šį kartą jį man  pasirodė gerokai sunkesnė. Galva irgi suskato pagalvoti apie Idinį kaip Vidinio išsigryninimo proceso apraiška, kuris dar nebaigtas: šiandieną Idinis, ryt poryt atsiras Dinis, dar vėliau Inis... Kas bepaliks iš Vidinio? Žmogaus bažnyčia?
  Jaučiau, kad Vidinį matysiu vis rečiau, kad  teksią tenkintis jo įžmogintomis dalimis ir  neabejoti, kad jose Vidinio būtent tiek, kiek man reikia. Bet ar tikrai tiek? Tačiau ar verta alintis klausimais, kai yra proga stebti, kai Idinis tartum lakmuso popierėlis ateities  bendravimui nuspėti.
  Pasikėliau iš režisieriaus kėdės. Šyptelėjau ar kaip ten, bet iš tiesų norėjosi būti suprastam ir  tikėti, kad ir kitus suprasiu. Tariau; 
  — Kai tavęs, Idini, dar nebuvo, su Vidiniu daug Savęsp išneršėme. O mudviejų santykiuose potvynių ir  atoslūgių  taip pat  nemažai. Suvokiu, žinau, kad galiu su tavimi kalbėti apie dalykus būtent taip, kaip kalbėčiau su Vidiniu, bet savastis spyriojasi. Ir man, regis, dabar paprasčiau atsiminti, ką su juo kalbėję, kaip buvę, negu kalbantis su tavimi  manyti, kad  girdžiu tave taip, kaip girdėčiau Vidinį.
  — Jeigu teisingai suprantu, manote, kad  dėl kažkokių priežasčių nepanorėčiau  būti tikslus
  — Tai neįmanoma. Net pats  savęs vakarykščio neatsimenu. Bet čia kalbu apie supratimus, apie  dalykų ir reiškinių vertinimus, jų charakteristikas. O tai – oho! - kaip  sudėtingiau, negu  atsiminti, kas kaip būta vakar.
  — Bet aš čia neatėjau būti Vidiniu. Atėjau  vaidinti Vidinį tikėdamasis, kad  vargu ar kas geriau tai galėtų padaryti. Išnešiotas jo įsčiose tiek metų ir išdrįsęs pasiprašyti į talką scenai, man regisi, kad netgi negaliu kitaip manyti.
  Idinis vėl užsikėlė armoniką ant kelių, timptelėjo kaip anąkart jos dumplėmis bei greit  vėl jas suglaudė:
— O Joną iš Griškabūdžio aš atsimenu, — tarė, — ir patikėkite, kad nė kiek neblogau, kaip Vidinis. Ji irgi imčiausi vaidinti, bet be įsitikinimų, kad  kiti  aktoriai negalėtų padaryti geriau. Geras  muzikantas ir dainininkas neprastas. Žodžiu, vertas scenos žmogus.

Aš valsas,
Lietuviškas valsas,
Prie kojų – upelis,
Virš medžių – dangus
Čia žilo pražilo
Pilis Gedimino,
Bet lyja, oi lyja
Toks šiltas lietus.

— Ir dar, — padainavęs lyg  sau ir apie kažką pamastydamas, pratarė Idinis. — Ir dar. Jeigu jau užkibome už tokio pasišnekėjimo, tai turbūt verta ir šiek tiek pavaidinti. Tarkim, Vidinį. Beje, irgi žinau, kodėl save vadinote šiukšlintojais. Mano galva labiau pritiktų vadintis peckeliais. Beje, tik šiame krašte dažniau išgirstu ištariant tokį žodį: peckelis, peckeliai. Esą, nevykėliai. Dirba, daro, triūsia, stengiasi gerai padaryti darbą, bet deja, deja. Nesugeba. Nevykėliai ir tiek, — pakalba Idinis ir neprastebiu, kaip jo vietoje „ atsiranda“ Vidinis. Prasideda vaidinimas.

— Matyt, kad šūdžiai, o ne rašytojai, jeigu kelių metų darbą reikia išmesti į šiukšlyną.
  — Todėl toks jis ir atsirado čia, kad stengtasi, jog darbas būtų geras. Ir tu, Vidini, gerai tai žinai. Kartu šiukšlinom. Todėl tave ir gerbdavau, kad neleisdavai susigyventi su chaltūra. Arba - gerai, arba — šiukšlynas.
  Širdyje pasidarė gera. Jausmai išsilygino ir savijautą užgriuvo darna. Atrodė, kad galiu atsikelti nuo kėdės ir vėl sugrįžti į poilsį ir ramybę Tačiau taip užtruko neilgai.
  — Dieve mano, - vėl atodūsiu krūtinę pakėlė Vidinis. - Aš netgi nežinau, kuris daugiau čia prišiukšliname - ar aš, ar tu. Tačiau žinau vieną svarbų dalyką – luoši, sužaloti žmonės nenori į savo tarpą  įsileisti sveikų. Toks šiukšlynas galėjęs susidaryti ir dėl tokios priežasties. Supranti apie ką, Pranuci, kalbu? Tai svarbiausia, kas reikalinga suprasti.  Bet sakyk, kaip kitaip galėtume sužinoti kiek ko  čia  yra ko čia yra. Kaip sužinoti?
  — Lyg tyčia manęs klausi ko nežinau.
  — Ne tyčia, — išgirdau ir pajutau, kad nuo „režisieriaus“ kėdės bent kol kas man nebus lemta atsikelti. O ginčas, ar privalau juo būti ar ne, tiesiog absurdiškai beprasmis. Reikėjo imtis darbo ir pagal išgales kuo geriau tą mažą scenos štrichą — sėdinti režisieriaus kėdėje žmogų apgaubti gyvenimu.
  — Mes turėtume perkošti savo šiukšlyną. Netikiu, kad viskas jame taip beprasmiškai nyku, — pasakė Vidinis.
  Tylėjau, leisdamas jam nurimti, tačiau  pats jaučiausi ne kaip. Darbas šiukšlyne? O Viešpatie! Kuo tau taip neįtikau?
  — Savo... Savo pačių šiukšlyne, —sumurmėjo
Vidinis, sugrįždamas iš suvaidinto personažo į Idinį.

Aš valsas,
Lietuviškas valsas,
Brolelis ir duona,
Ir slenkstis namų.
Dangun vyturėlis
Laukuos artojėlis
Ir auga svajonės
Iš mano delnų...

    Priėjau prie lango. Žinojau, kad už jo dar vis vasara, bet kuomet sąžiningai įeini į vaidinimą, įprastą  kasdienybę keičia ta, kuri reikalinga tiesai  atkurti. Už lango švito gruodžio ankstyvas rytas, bet kai dienos šviesos tiek maža, tai, žinoma,  nereiškia, jog rytas ankstyvas.
  Neaukštai skrido varnas Golius.
  — Gal galėtumei pakelti užuolaidas? Kas čia vyksta! Žmogus pradeda  bijotis pats savęs. Ar girdite? Prašau pakelti užuolaidas, — nerimo varnas Golius.
  — Smalsus paukštis. Kas čia vyksta? — klausia. — Turbūt senas, kad toks protingas, bet skrenda šauniai. It Napoleono kariauną į Borodino  lydėdamas, — sekdamas varną pakalbėjo Idinis.

 Rima Petrilevičienė ir Simonas Kadaginis tai mėgsta.

• 

2014-07-26 19:24