(31
Kai Dievas primiršta, tuoj pradeda gundyti velnias. Matyt, irgi žino, kad geros vietos nereikia apleisti, verta pasidarbuoti, kad ji atitektų kaip nuosavybė. Tačiau ar suvokiame, kas ji, ta gera vieta?
Atsisėdus į režisieriaus kėdę atrodė, kad žinau daugiau, negu galiu aprėpti ir padaryti. Kraujotaka eiklesnė, bet atrodo, kak ji irgi tik tam, kad dar daugiau atsiminčiau, kad vis skaudžiau būčiau engiamas atsigaunančios atminties. Į sceną visokiais būdais mėgina prasibrauti bet kas, tačiau įkyriausiai stengiasi dabarties būtys. Jos paprastai nebūna sukonkretintos, išbaigtos; turi pradžią ir tai, kas daugiau - mažiau seka po jos, bet retai turi pabaigą. Tačiau ir neišbaigtomis būnant, joms reikia pasirodyti. Bandau suvokti, kodėl taip, bet atsakymų ne vienas ir visi jie neargumentuoti: girdi, šios būtys yra naujausi laikmečio tvariniai ir to pakanka.
„Kaip suprasti? Ar kad esame subrandinti būti akiplėšomis, kone per prievartą bandantiems užgrobti sceną. Ne, ne. Kol aš režisierius, taip nepavyks“ — mintyse rodžiausi ryžtingas. Gal todėl, kad žinojau, jog niekas negirdi, kad kalbu į save. Bet tai irgi rodinys, kad rūpinuosi būti reikalingu darbui. Atsiradus scenoje Sėdinčiajai Ant Slenksčio jau nedrąsu buvo nuleisti jos garbei pakeltą užuolaidą, nors tai įvyko instinktyviai, nežinant, kam to reikia ir ar riekia. Dabar jau ir su Sėdinčiąja ir su Slenksčiu, sakyčiau, lyg ir susigyventa, tačiau pradžioje, pajutęs kad ją atsikratyti nepavyks, jaučiausi ne kaip. Nežinojau, kuo prasmingiau užsiimti. Vis dažniau eidavau pasėdėti režisieriaus kėdėje. Ir šit pastebiu, suvokiu, kad atsirado gebėjimas sapnuoti neužmerktomis akimis.
Sapnuoti?
Na taip, sapnuoti neužmerktomis akimis. Taigi neužmigus. Gyvenat. Judant, krutant. Kažką darant. Ir įdomu, kad atmerktų akių sapnai neleidžia būti užmirštami.
Kas tai? Kokios priežastys daro žmogaus praktikoje nesuvokiamą eksperimentą?
Išliko neužmirštas ir pirmasis.
— Nemiegi?
— Miegu.
— Žinomiausi režisieriai, kol nepadaro darbo, kankinasi nemiega.
— Te sudega jie, žinomiausi. Aš miegu, – paliudijau.
— Tik nesugalvok dėl to graužtis pirštų. Kaip sakoma: šunys loja, o karavanas eina. Taip, taip, o karavanas, Pranuci, keliauja. Materialusis pasaulis seniai gausus eksperimentais ir šit pagaliau — kad ir vėluodamas — sujudo ir dvasios pasaulis.
— Ir todėl reikia miegoti atviromis akimis?
— Reikia pavyti dykai praleista laiką.
— Aš režisieriaus kėdėje, taip? Sėdinčioji – ant slenksčio, ar ne? Tu dalimis įsižmogindamas į kitas personas. Ne sliekas gi, kad taip.
— Tau nepatinka Idinis?
— Kodėl nepatinka? Taip nesakau. Labiausia nuogąstavau, kad prarandu tave, bet va... Pasirodo, kad Idinis ne kliūtis susitikti su Vidiniu.
— Sapnuok, Pranuci, sapnuok. O aš, kaip regi, savo pažadą ištesėjau. Man irgi labai rūpėjo, kad slenkstį Sėdinčioji atsineštų prie Ūso balos. Sapnuok, Pranuci, sapnuok.
Tai buvo tik užuomina, tiksliau gal tik impulsas, sužadinantis imlesnį mąstymą, nežinia iš kur ir kaip modeliuojantis galvoje suvokimus, iš kurių kūrėsi materiali, apčiuopiama tikrovė. Gal ne visai taip, kad pasakytumei: [i]ir žodis tapo kūnu[/i[. Neretai nežinau, kokiu žodžius galima įvardinti kontūrais erdvėje išryškintas figūras, bet aišku, suprantama, kad belieka užpildyti jas turiniu ir jie ateis būti tarp mūsų, gyventi su mumis. Be to, atrodė, kad žinau, ir, beje, labai seniai žinau, kad didžiausias atradimas yra scena. Nėra kito tokio tvarinio, į kurį galima taip tiksliai įdvasinti laiką, nepaisant kokios apimties ir iš kokių amžių jis būtų, kaip ji, taigi — scena. Tokiam suvokimui tuoj pat pasijutau labai jautrus ir net atsakingas už jos išsaugojimą dvasioje. Atrodė, kad ir tylai padoru ir protinga pakalbėti:
— Ir ša, labai prašau, patylėkime. Žodis glosto, žodis muša. Neužmuškime juo to, kas taip netikėtai, netradiciniai ateina būti su mumis.
Regis, jau suvokiu, kad scena yra visų laikų, visų epochų svarbiausioji susirinkimų, jų susiėjimų vieta. Man neleidžiama keisti ką nors scenovaizdyje, bet nuostabu, kad miegančiam atviromis akimis nesunku įeiti į bet kurį laiką ir, regis, pradedu numanyti, kad ir būsimiems laikams scena vėliau ar anksčiau atsivers. Galbūt net sėdint man režisieriaus kėdėje.
Plepu? Svajoju?
Deja, reikia laukti, o tai nelengva, nes irgi neretai pasitikrinu, ar nesu psichiatrinės ligonines kokios nors palatos gyventojas.
Atsisėdus į režisieriaus kėdę atrodė, kad žinau daugiau, negu galiu aprėpti ir padaryti. Kraujotaka eiklesnė, bet atrodo, kak ji irgi tik tam, kad dar daugiau atsiminčiau, kad vis skaudžiau būčiau engiamas atsigaunančios atminties. Į sceną visokiais būdais mėgina prasibrauti bet kas, tačiau įkyriausiai stengiasi dabarties būtys. Jos paprastai nebūna sukonkretintos, išbaigtos; turi pradžią ir tai, kas daugiau - mažiau seka po jos, bet retai turi pabaigą. Tačiau ir neišbaigtomis būnant, joms reikia pasirodyti. Bandau suvokti, kodėl taip, bet atsakymų ne vienas ir visi jie neargumentuoti: girdi, šios būtys yra naujausi laikmečio tvariniai ir to pakanka.
„Kaip suprasti? Ar kad esame subrandinti būti akiplėšomis, kone per prievartą bandantiems užgrobti sceną. Ne, ne. Kol aš režisierius, taip nepavyks“ — mintyse rodžiausi ryžtingas. Gal todėl, kad žinojau, jog niekas negirdi, kad kalbu į save. Bet tai irgi rodinys, kad rūpinuosi būti reikalingu darbui. Atsiradus scenoje Sėdinčiajai Ant Slenksčio jau nedrąsu buvo nuleisti jos garbei pakeltą užuolaidą, nors tai įvyko instinktyviai, nežinant, kam to reikia ir ar riekia. Dabar jau ir su Sėdinčiąja ir su Slenksčiu, sakyčiau, lyg ir susigyventa, tačiau pradžioje, pajutęs kad ją atsikratyti nepavyks, jaučiausi ne kaip. Nežinojau, kuo prasmingiau užsiimti. Vis dažniau eidavau pasėdėti režisieriaus kėdėje. Ir šit pastebiu, suvokiu, kad atsirado gebėjimas sapnuoti neužmerktomis akimis.
Sapnuoti?
Na taip, sapnuoti neužmerktomis akimis. Taigi neužmigus. Gyvenat. Judant, krutant. Kažką darant. Ir įdomu, kad atmerktų akių sapnai neleidžia būti užmirštami.
Kas tai? Kokios priežastys daro žmogaus praktikoje nesuvokiamą eksperimentą?
Išliko neužmirštas ir pirmasis.
— Nemiegi?
— Miegu.
— Žinomiausi režisieriai, kol nepadaro darbo, kankinasi nemiega.
— Te sudega jie, žinomiausi. Aš miegu, – paliudijau.
— Tik nesugalvok dėl to graužtis pirštų. Kaip sakoma: šunys loja, o karavanas eina. Taip, taip, o karavanas, Pranuci, keliauja. Materialusis pasaulis seniai gausus eksperimentais ir šit pagaliau — kad ir vėluodamas — sujudo ir dvasios pasaulis.
— Ir todėl reikia miegoti atviromis akimis?
— Reikia pavyti dykai praleista laiką.
— Aš režisieriaus kėdėje, taip? Sėdinčioji – ant slenksčio, ar ne? Tu dalimis įsižmogindamas į kitas personas. Ne sliekas gi, kad taip.
— Tau nepatinka Idinis?
— Kodėl nepatinka? Taip nesakau. Labiausia nuogąstavau, kad prarandu tave, bet va... Pasirodo, kad Idinis ne kliūtis susitikti su Vidiniu.
— Sapnuok, Pranuci, sapnuok. O aš, kaip regi, savo pažadą ištesėjau. Man irgi labai rūpėjo, kad slenkstį Sėdinčioji atsineštų prie Ūso balos. Sapnuok, Pranuci, sapnuok.
Tai buvo tik užuomina, tiksliau gal tik impulsas, sužadinantis imlesnį mąstymą, nežinia iš kur ir kaip modeliuojantis galvoje suvokimus, iš kurių kūrėsi materiali, apčiuopiama tikrovė. Gal ne visai taip, kad pasakytumei: [i]ir žodis tapo kūnu[/i[. Neretai nežinau, kokiu žodžius galima įvardinti kontūrais erdvėje išryškintas figūras, bet aišku, suprantama, kad belieka užpildyti jas turiniu ir jie ateis būti tarp mūsų, gyventi su mumis. Be to, atrodė, kad žinau, ir, beje, labai seniai žinau, kad didžiausias atradimas yra scena. Nėra kito tokio tvarinio, į kurį galima taip tiksliai įdvasinti laiką, nepaisant kokios apimties ir iš kokių amžių jis būtų, kaip ji, taigi — scena. Tokiam suvokimui tuoj pat pasijutau labai jautrus ir net atsakingas už jos išsaugojimą dvasioje. Atrodė, kad ir tylai padoru ir protinga pakalbėti:
— Ir ša, labai prašau, patylėkime. Žodis glosto, žodis muša. Neužmuškime juo to, kas taip netikėtai, netradiciniai ateina būti su mumis.
Regis, jau suvokiu, kad scena yra visų laikų, visų epochų svarbiausioji susirinkimų, jų susiėjimų vieta. Man neleidžiama keisti ką nors scenovaizdyje, bet nuostabu, kad miegančiam atviromis akimis nesunku įeiti į bet kurį laiką ir, regis, pradedu numanyti, kad ir būsimiems laikams scena vėliau ar anksčiau atsivers. Galbūt net sėdint man režisieriaus kėdėje.
Plepu? Svajoju?
Deja, reikia laukti, o tai nelengva, nes irgi neretai pasitikrinu, ar nesu psichiatrinės ligonines kokios nors palatos gyventojas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą