Vidinis — teisybės žmogus. Pasirodo, kad ir pirmame pokalbyje, man tapus režisieriumi, nepažinau jo ne todėl, kad specialiai apsimetinėjęs kažkuo kitu. Ne, ne todėl. Prasidėjo realizacija eksperimento, kuomet pajautė, kad galįs iš savęs išeiti atskiromis esybėmis, sakytum, atskirais tipažais. Man nebuvo naujiena tai išgirsti jo svajonėse, gal net nuojautose, bet neįmanoma buvo patikėti. Įsivaizduodamas jį kaip gimdytoją, paprastai leptelėdavau: gimdyk, Vidini, gimdyk, o tai pasiliksi be palikuonių. Ir šit tas pirmas kartas, kai Vidinis atėjo su vienu iš jų.
— Būkite pažįstami, Pranuci.
— O tu žinai, kas atsitiko šiukšlyne? Dangus jį šelpia savo raštais, — neleidau kalbėti Vidiniui. — Štai iš visos knygos tesugebėjau išsaugoti vieną lapą. Tiesa, dar jo apdarą. Tuščią., Tik lapas su jo 39 ir 40 puslapiais.
— Tokia jau yra Savęsp šalis, — nenustebo Vidinis, net nepasidomėjęs, kas būtent nutiko.
— Šalis?
— Gal pasaulis. Gal Visata. Neįmanomų dalykų, regis, joje nebūna, o sunkiai įsivaizduojamų — pakankamai daug. Bet dabar gi... prašau, susipažinkite ir aš judu paliksiu vienu du.
— Vadinkite mane Idiniu. Tiesa sakant, dar neapsisprendžiau ar tokį jį sau pasiliksiu. Tarkim, tai preliminarus mano vardas.
Suklusau, o atslūgdamas padaviau Idiniui ranką
— Mane dažniau Pranuciu vadina, bet iš tikrųjų Pranas. Dokumentuose.
— Ir dokumentuose ne Pranas, o Františekas. Bet, žinoma, norėta pakrikštyti Pranu, — tikslino autobiografiją Vidinis. — Kelis metus taip ir būta, kol neprireikė žvilgterėti į bažnytines knygas. O ten – Františekas.
— Jeigu leisite, vadinsiu Františeku.
— Ne, neleisiu. Jokiu būdu — ne. Geriau jau Pranciškumi.
— Man tai nebus sunku daryti, — nenusiminė Idinis. Ir tik dabar atidžiau nužvelgiau atėjusįjį su Vidiniu. Jau metuose. Per keturiasdešimt. Kresnas. Mudviejų su Vidiniu augumo. Galva subanguota truputį pagarbanotas plaukais, su pradėjusiais žilti smilkiniais. Toks, sakyčiau, dručkis, tinkantis galynėms ir ištvermei. Kakta lygi ir nežinia kodėl panūdo panašiai kaip ant durų staktos parašyti ant jos Trijų karalių vardus.
— Na taip, vardas man negirdėtas, bet panašu, kad nuo žodžio yda, nors daugiau tikimybės, kad iš vardo Vidinis, — pakalbėjau it apmąstydamas regimus dalykus, bet taip, kad būtų išgirsta ir Idinio, ir Vidinio. Po to jau taip:
— Atsiprašau, kad toks nesvetingas pasirodžiau.
— Dirbti atėjau, Pranciškau. Tikiuosi, kad neatsakysite. Jau šiek tiek esame anksčiau šnektelėję. Tuomet buvau stačiokiškas, bet, matyt, taip reikėję. Dar vis buvau tamstos Vidinio valdžioje, dar vis juo ne tik mąsčiau, bet ir kalbėjau. Pamenat: „O tu? “ Beje, tie dalykai jau užrašyti.
— o tu? — girdžiu
— Ar aš? — palaukęs klausiu, nesuprasdamas kad kalbuosi su Vidiniu.
Arba štai vėl:
— O tu? — ir vėl girdžiu
— O aš? — vėl perklausiu, apsidairydamas aplink ir stipriau įsikibdamas į kėdę
— Tuomet mane vadinote praeiviu.
— Neskubėk, praeivi,
kėdė jau užimta.
— Taip buvo toks dalykas. O ką, ar manote, kad kėdė neužimta? — kilstelėjau akis į Idinio akis.
— Net labai patikimai užimta, — atsakė nuramindams jis ir tarė, kad atėjęs čia kaip talkos žmogus, nes mano, kad jis man bus reikalingas. Ypatingai dabar, kai reikia atsikratyti per dešimtis metų susikaupusiu šiukšlynu, persijojant jį ir pasiliekant tai, kas racionalu, kas šviesiai derėtų prie Savęsp šalies veido.
— Taip, darbo tikrai daug, bet jeigu manote, Idini, kad aš viską suprantu, ką čia kalbate, tai, deja, ne. Ko tyli Vidini? Na, ko?
— Netyliu, Pranuci. Jau esu sakęs, kad manęs buvusio man per daug. Noriu išsivaikščioti. Supranti? Dalimis išsivaikščioti. Bet jeigu ir nesupranti, tai ne bėda, kai yra režisieriaus kėdė, yra scena, yra sumanymas persijoti susikaupusį šiukšlyną, kuris ją dabar užgriuvęs. Ir labai tikiuosi, kad tau gerai pagelbės Idinis. Labai.
— Ką dar sumanęs?
— Manęs ir tokio, koks lieku be Idinio, irgi per daug.
— Ir dabar gimdysi Dinį?
— Jeigu ir be jo manęs bus per daug, gimdysiu Inį. Tik va žodis „ gimdysiu“ labai netinkamas. Ne, ne, jis manęs nežeidžia, bet šią funkciją puikiai atlieka moteris ir te taip per amžių amžius...
— Bet tu toks pats, Vidini. Toks. Be Idinio, bet toks. Patikėk. Niekas nepasikeitė.
— Aš irgi žmogus, bet ar daug kas pastebime, kaip labai jis pasikeitęs? Ar daug? Aš - ne, tu - ne, jis, ji irgi - ne...
— Būkite pažįstami, Pranuci.
— O tu žinai, kas atsitiko šiukšlyne? Dangus jį šelpia savo raštais, — neleidau kalbėti Vidiniui. — Štai iš visos knygos tesugebėjau išsaugoti vieną lapą. Tiesa, dar jo apdarą. Tuščią., Tik lapas su jo 39 ir 40 puslapiais.
— Tokia jau yra Savęsp šalis, — nenustebo Vidinis, net nepasidomėjęs, kas būtent nutiko.
— Šalis?
— Gal pasaulis. Gal Visata. Neįmanomų dalykų, regis, joje nebūna, o sunkiai įsivaizduojamų — pakankamai daug. Bet dabar gi... prašau, susipažinkite ir aš judu paliksiu vienu du.
— Vadinkite mane Idiniu. Tiesa sakant, dar neapsisprendžiau ar tokį jį sau pasiliksiu. Tarkim, tai preliminarus mano vardas.
Suklusau, o atslūgdamas padaviau Idiniui ranką
— Mane dažniau Pranuciu vadina, bet iš tikrųjų Pranas. Dokumentuose.
— Ir dokumentuose ne Pranas, o Františekas. Bet, žinoma, norėta pakrikštyti Pranu, — tikslino autobiografiją Vidinis. — Kelis metus taip ir būta, kol neprireikė žvilgterėti į bažnytines knygas. O ten – Františekas.
— Jeigu leisite, vadinsiu Františeku.
— Ne, neleisiu. Jokiu būdu — ne. Geriau jau Pranciškumi.
— Man tai nebus sunku daryti, — nenusiminė Idinis. Ir tik dabar atidžiau nužvelgiau atėjusįjį su Vidiniu. Jau metuose. Per keturiasdešimt. Kresnas. Mudviejų su Vidiniu augumo. Galva subanguota truputį pagarbanotas plaukais, su pradėjusiais žilti smilkiniais. Toks, sakyčiau, dručkis, tinkantis galynėms ir ištvermei. Kakta lygi ir nežinia kodėl panūdo panašiai kaip ant durų staktos parašyti ant jos Trijų karalių vardus.
— Na taip, vardas man negirdėtas, bet panašu, kad nuo žodžio yda, nors daugiau tikimybės, kad iš vardo Vidinis, — pakalbėjau it apmąstydamas regimus dalykus, bet taip, kad būtų išgirsta ir Idinio, ir Vidinio. Po to jau taip:
— Atsiprašau, kad toks nesvetingas pasirodžiau.
— Dirbti atėjau, Pranciškau. Tikiuosi, kad neatsakysite. Jau šiek tiek esame anksčiau šnektelėję. Tuomet buvau stačiokiškas, bet, matyt, taip reikėję. Dar vis buvau tamstos Vidinio valdžioje, dar vis juo ne tik mąsčiau, bet ir kalbėjau. Pamenat: „O tu? “ Beje, tie dalykai jau užrašyti.
— o tu? — girdžiu
— Ar aš? — palaukęs klausiu, nesuprasdamas kad kalbuosi su Vidiniu.
Arba štai vėl:
— O tu? — ir vėl girdžiu
— O aš? — vėl perklausiu, apsidairydamas aplink ir stipriau įsikibdamas į kėdę
— Tuomet mane vadinote praeiviu.
— Neskubėk, praeivi,
kėdė jau užimta.
— Taip buvo toks dalykas. O ką, ar manote, kad kėdė neužimta? — kilstelėjau akis į Idinio akis.
— Net labai patikimai užimta, — atsakė nuramindams jis ir tarė, kad atėjęs čia kaip talkos žmogus, nes mano, kad jis man bus reikalingas. Ypatingai dabar, kai reikia atsikratyti per dešimtis metų susikaupusiu šiukšlynu, persijojant jį ir pasiliekant tai, kas racionalu, kas šviesiai derėtų prie Savęsp šalies veido.
— Taip, darbo tikrai daug, bet jeigu manote, Idini, kad aš viską suprantu, ką čia kalbate, tai, deja, ne. Ko tyli Vidini? Na, ko?
— Netyliu, Pranuci. Jau esu sakęs, kad manęs buvusio man per daug. Noriu išsivaikščioti. Supranti? Dalimis išsivaikščioti. Bet jeigu ir nesupranti, tai ne bėda, kai yra režisieriaus kėdė, yra scena, yra sumanymas persijoti susikaupusį šiukšlyną, kuris ją dabar užgriuvęs. Ir labai tikiuosi, kad tau gerai pagelbės Idinis. Labai.
— Ką dar sumanęs?
— Manęs ir tokio, koks lieku be Idinio, irgi per daug.
— Ir dabar gimdysi Dinį?
— Jeigu ir be jo manęs bus per daug, gimdysiu Inį. Tik va žodis „ gimdysiu“ labai netinkamas. Ne, ne, jis manęs nežeidžia, bet šią funkciją puikiai atlieka moteris ir te taip per amžių amžius...
— Bet tu toks pats, Vidini. Toks. Be Idinio, bet toks. Patikėk. Niekas nepasikeitė.
— Aš irgi žmogus, bet ar daug kas pastebime, kaip labai jis pasikeitęs? Ar daug? Aš - ne, tu - ne, jis, ji irgi - ne...
2014-07-25 07:01
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą