20
Maniau, poezija to priežastis,
kad žodį pražiodina,
įskelia į sakinį minties kibirkštį,
kad muzika simfonijos prabyla
ir, žinoma, paveikslai atsiranda būti,
nors rėmais apkabinti,
bet mintimis ir polėkiais laisvi.
Maniau, kad gal ir aš
bent truputį, per juodumėlį nago
esu poezijos augintas;
per daug negirdamas
ir nepeikiu jos daug —
dairaus po ją, atliegdamas nuo nuovargio,
nepriekaištaudamas likimams
ir laiminusi tiesomis,
kurias randu.
Man nuostabu, jeigu kažkas ne taip
atsispiria į dvasią, į mintis, į širdį,
kažkas ateina pasibūt kitaip,
kaip ir paveikslas piešiamas tabako dūmais.
Rūkyk, dzieduli, ir pakosėki —
Mano dalioj toks dailininkas – pirmas.
Bet, regisi, tu surūkai ir popierių,
vyniodamas tabaką į suktinę,
ir užrašus su rašalu ant jo.
Bet jeigu taip ir liks,
kaip kad dabar žinau —
rūkyk, dzieduli, ir pakosėki,
man reikia atsiminti daug
netgi ir čia, netgi Savęsp.
Šviesa negesta nuo šviesos
ugnis gi nuo ugnies — užgesta.
Su tavo dūmais įkvepiu kažką labai svarbaus,
kad dingteli mintis, kai protas temsta,
išliedamas į eterį nesąmones, kad...
o Perkūnai, nedundėk, negriausk, netrenk —
Ne tik paveikslus dūmais nupeštus regiu;
regiu, skaitau tekstus,
kurie dziedulio surūkyti.
Suprantu, kad dar tuomet tuomet, labai seniai seniai, vos parašęs skliausteliuose tą nelemtą sakinį nusipelniau skaniai pasijuokti. Tačiau taip neatsitiko. Vėl pasitaikė proga skaniai pasijuokti gerokai vėliau, būtent 2006 m. gruodžio 22 d., kai jį suradau apgeltusiame popieriuje. Bet likimas bei adventas, padedant Vidiniui, vėl pasaugojo nuo tokios, sakyčiau, linksmos kančios.
— Na, ir sakinukas! Nobelio premijos vertas. Tik paklausykite, žmonės: „Veiksmas prasideda ir tęsis kol suspėsiu parašyti šį scenos kūrinį“, — ir pats pradėjo juoktis. Tačiau Vidinio juoko priežastis kita. Kai jo atsikratė, kai aprimo, tai išmintingai, įtaigiai mokino:
— Žmogau, ar įsivaizduoji, kokį griozdą ketinai užkelti ant scenos? Jokia scena jo negalėtų išlaikyti. Tarkim, istorijai — kad ir Lietuvos— šimtas ar keli šimtai metų tėra spuogelis ant jos kūno, tačiau visai kitos vaizdas, kuomet tokį „spuogelį“ bandai įrioglinti į sceną. Jame viskas, kas tik gali būti žmonių gyvenime. Nėra tokios scenos nei Vilniuje, nei bet kur. Nebent tik suluošintoje žmogaus sąmonėje. Joje, ko gero, ji tikrai sutelpa ir laikosi. Antraip iš kur toks kliedesys ant popieriaus?
Ir matau, kaip Vidinis, neskubiai sugraibstęs pasienyje šūsnį popierių, juos pakėlė man prieš akis.
— Matai? - paklausė.
— Matau. Nors ne taip gerai, kaip jaunystėje.
— Klausiu, ką matai? - trupučiuką pyktelėjo.
— Matau, ką rodai. Popierių šūsnelę.
— Neklausiu kelių ar kelerių metų tavo užrašai. Sakau tik, kad kol jie šitaip sujaukti, išmėtyti pakampėm - tai šlamštas. Gali jų būti tiek ar dar daugiau prirašyta, bet kol jie bet kur, vis tiek bus šlamštas. Pabandyk žmogų pakviesti pabūti nors viename jo gyvenamo vaizdelyje ir pajausi, kaip tai sunku padaryti. Aš irgi tikiu, kad yra kažkur dideli dideli pasauliai, didelės scenos, bet ten nebuvau, jų nemačiau ir man jie nerūpi. Siūlyčiau, režisieriau, pagyventi epizodėliuose. Galbūt šitokiu pavidalu ir užrašus surankioti ir sudėlioti lentynoje.
— Tfu! Kaip bjauru. Eik namo, Vidini, — pasakiau, bet žinojau, kad su manim jaučias kaip savo namuose. Mano nelaimė, kad jam nereikia klebenti namų durų — ateina, kada panori, būna, kiek nori. Bet kuomet jį atkakliai varai, vis dėlto aprimsta.
— Eik namo. Ar girdi, ką tau sakau?
— Bet tikiuosi, kad supratai apie ką kalbu, — išgirdau.
2014-07-10 20:21
Šiukšlių Dėžė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą