Nuėjo Feliksas į tylą,
Žinojo, ir tyla už jį kalbės,
Proza ir sintaksė kalbės.
Žinojo, kad ir man kitaip reikėtų pamąstyti,
Vis atkakliau įeinančiam į gyvą mirtį,
į atmainą kitoniškos būties.
Žinau, kaip lengva net save užmiršti,
bet pasirodo — atsiminti nesunkiau.
O tu šalie, Savęsp šalie keistoji –
nelyg erdvė bekraštė ir žvaigždėta.
Atsikvepi ir išgirsti —
krūtinė vandenynu subanguoja.
Kaip šitokiu tikėti savimi?
Man reikia laiko, amžinybės reikia,
kad išpažinčiau šias tiesas raide,
kad nebijočiau Dievo Žodyje akis atmerkti:
Tikiu — ar girdite? — tikiu
iš Žodžio sukurtu pasauliu.
Tikiu Žmogum į Dievą panašiu.
Tikiu, kad esame kaip jis: dabar ir visada.
Tikiu, kad ir Mirtis – atokvėpio minutė,
žvaigždės mikro dalis, ištirpusios žvake.
Maža ugnelė, net labai maža,
o jos liepsna kaip gaisras išdega,
kol dvasioje atsiveria šalis Savęsp.
Tai jau kitaip
ir dukart du — daugiau nei keturi.
Jausmų pasaulyje materija išnyksta,
o laisvė neprišiukšlinta daiktais.
Man nesunku ištart, parodžius į save:
— O kliedi, Pranai, kliedi, —
nes, kaip žinia,
Šeštoji palata tuščia nebūna.
Bet ar kas girdi ją?
Žinojo, ir tyla už jį kalbės,
Proza ir sintaksė kalbės.
Žinojo, kad ir man kitaip reikėtų pamąstyti,
Vis atkakliau įeinančiam į gyvą mirtį,
į atmainą kitoniškos būties.
Žinau, kaip lengva net save užmiršti,
bet pasirodo — atsiminti nesunkiau.
O tu šalie, Savęsp šalie keistoji –
nelyg erdvė bekraštė ir žvaigždėta.
Atsikvepi ir išgirsti —
krūtinė vandenynu subanguoja.
Kaip šitokiu tikėti savimi?
Man reikia laiko, amžinybės reikia,
kad išpažinčiau šias tiesas raide,
kad nebijočiau Dievo Žodyje akis atmerkti:
Tikiu — ar girdite? — tikiu
iš Žodžio sukurtu pasauliu.
Tikiu Žmogum į Dievą panašiu.
Tikiu, kad esame kaip jis: dabar ir visada.
Tikiu, kad ir Mirtis – atokvėpio minutė,
žvaigždės mikro dalis, ištirpusios žvake.
Maža ugnelė, net labai maža,
o jos liepsna kaip gaisras išdega,
kol dvasioje atsiveria šalis Savęsp.
Tai jau kitaip
ir dukart du — daugiau nei keturi.
Jausmų pasaulyje materija išnyksta,
o laisvė neprišiukšlinta daiktais.
Man nesunku ištart, parodžius į save:
— O kliedi, Pranai, kliedi, —
nes, kaip žinia,
Šeštoji palata tuščia nebūna.
Bet ar kas girdi ją?
2014-07-04 16:29
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą