Kalbės ir bars,
ir vėl kartos, kaip visąlaik žinota,
kad nedėkinga rodyti į dūmus;
greičiau dangus nukrisiąs ant bažnyčių,
bet neįmanoma ten glusti
prie šviesios minties
kai ir dujokaukėse oro trūksta
Na taip,
be oro net ugnis nedegtų,
bet mąstančiam kaip visada,
ir esant jam
dažnai pritrūksta laiko
užkonservuot Ypatą savyje —
te būna, tegul bus,
gal kam prireiks?
Bet jei ir – ne,
tai super tai,
ką galime sukurti Čia ar Ten
Gyvena ateitim žmogus
ir jo dvasia, kaip savas kraujas
prasiveržia į priekį,
jo dabartį aplenkdama.
O Feliksas rūkyti taip išmoko,
kad konservuot Ypatos jam nereik.
Šį kartą pats jam padaviau
atplėštą skiautę užrašų:
— Dzieduli Feliksai, žinau,
kaip nekilnu prašyti
va šitą popierėlį surūkyti
su mano rašalu ir savo tabaku.
Tikiu tavim ir Dievas mato,
kokie peizažai puikūs, drobės, raštai
tavo valia iš dūmų išpūsti,
bet norsi išgirsti man Vidinį,
gal iš paveikslo, gal kitaip...
Tegu dievai jam nepavydi,
aš, aišku, irgi — ne,
nors neretai abu į karą kimbam
ir draskomės kaip katės
vienas kitą kurdami.
Gal baigsis šitas kasdienybių karas
ir ateitis daug paprastesnė bus.
O užrašų skiautelėje rašau:
— Kas jis, tas Vidinis? Velnias? Dievas? — išsprūdo iš burnos, o nerimas nepraeina, taika neateina. Regisi, kad kažkur netoli laukia maištaujančių atsiminimų metas. Taigi, dar laukia, o jau dabar jaučiuosi, kaip prie sunkaus darbo. Ir vis dėlto prasideda... Būk sveikas, pirmasis epizode scenoje. Turiu mintyse kėdės paveikslą. Turbūt nemeluoja skliausteliuose paliktas sakinys: (Veiksmas prasideda ir tęsis kol suspėsiu parašyti šį scenos kūrinį)
Na, o Vidinio, kas jis bebūtų — ar Dievas, ar Velnias — niekam neatiduosiu. Ir te nei jį kas bando kalti prie kryžiaus, nei manęs, nes jau taip yra, kad jis kala mane, o aš jį.
ir vėl kartos, kaip visąlaik žinota,
kad nedėkinga rodyti į dūmus;
greičiau dangus nukrisiąs ant bažnyčių,
bet neįmanoma ten glusti
prie šviesios minties
kai ir dujokaukėse oro trūksta
Na taip,
be oro net ugnis nedegtų,
bet mąstančiam kaip visada,
ir esant jam
dažnai pritrūksta laiko
užkonservuot Ypatą savyje —
te būna, tegul bus,
gal kam prireiks?
Bet jei ir – ne,
tai super tai,
ką galime sukurti Čia ar Ten
Gyvena ateitim žmogus
ir jo dvasia, kaip savas kraujas
prasiveržia į priekį,
jo dabartį aplenkdama.
O Feliksas rūkyti taip išmoko,
kad konservuot Ypatos jam nereik.
Šį kartą pats jam padaviau
atplėštą skiautę užrašų:
— Dzieduli Feliksai, žinau,
kaip nekilnu prašyti
va šitą popierėlį surūkyti
su mano rašalu ir savo tabaku.
Tikiu tavim ir Dievas mato,
kokie peizažai puikūs, drobės, raštai
tavo valia iš dūmų išpūsti,
bet norsi išgirsti man Vidinį,
gal iš paveikslo, gal kitaip...
Tegu dievai jam nepavydi,
aš, aišku, irgi — ne,
nors neretai abu į karą kimbam
ir draskomės kaip katės
vienas kitą kurdami.
Gal baigsis šitas kasdienybių karas
ir ateitis daug paprastesnė bus.
O užrašų skiautelėje rašau:
— Kas jis, tas Vidinis? Velnias? Dievas? — išsprūdo iš burnos, o nerimas nepraeina, taika neateina. Regisi, kad kažkur netoli laukia maištaujančių atsiminimų metas. Taigi, dar laukia, o jau dabar jaučiuosi, kaip prie sunkaus darbo. Ir vis dėlto prasideda... Būk sveikas, pirmasis epizode scenoje. Turiu mintyse kėdės paveikslą. Turbūt nemeluoja skliausteliuose paliktas sakinys: (Veiksmas prasideda ir tęsis kol suspėsiu parašyti šį scenos kūrinį)
Na, o Vidinio, kas jis bebūtų — ar Dievas, ar Velnias — niekam neatiduosiu. Ir te nei jį kas bando kalti prie kryžiaus, nei manęs, nes jau taip yra, kad jis kala mane, o aš jį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą