Ant scenos man tekę būti. Ne retą sykį. Net mėginant įsikūnyti į „Žaldokynės“ Jokimą Žaldoką. Net būnant kartu su Dalia Tamulevičiūte, kuri teatrinei visuomenei geriausia atsimenama kaip režisierė. Ir va, ir va, taigi, ir vėl scenoje, Vidinio įsakmiai sodinamas į kėdę. Savijauta tokia, kad nelengva suprasti. Turbūt permaininga, kai jautiesi lyžtelėtas tai pragaru, tai dangumi. Ir įsidėmėtina, kaip, sėdint joje, greitai mezgėsi eilėraštis. Irgi, matyt, ne šiaip sau, o kad lengviau būtų savimi tikėti, nepasijausčiau tuščiu.
Suskaudus ašara
nubiro nuo akies,
matyti, susigėdusi,
kad vyras verkia,
ir nuplaukė į rasą.
Nepyki, ašara,
kuomet jautiesi Žmogumi
tai be skirtumų Jis -
ar moteris, ar vyras.
Šiandieną man pasisekė,
kad savimi rasotas
kaip priešaušry žolė
pajautusi, kad dar vis auga..
Eilėraštis niekaip nebuvo pasakytas — nei padeklamuotas, nei pakuždėtas, nei dar kitaip, bet žinojau, kad jis yra, kad jis man reikalingas, kad ji reikia laikyti taip, kad, netriukšmaujantį, tylų ir kiti žinotų, kad jis yra. O Vidinis vis rūpinosi, kad kėdė nebūtų tuščia, nors ir man dar vis nebuvo leista išgirsti, kad kėdė neeilinė, kad ji gal viena iš dvylikos, kad turint ją, jau gali tikėtis, kad ji padės įsigyti dvarą. O pažiūrėjus, neišvaizdi, aptriušusi, neverta geresnio žodžio ir bent menkų pastangų ją turėti. Ir todėl nesistebėtina, kodėl taip nesinorėjo į ją sėstis, ir stebėtina, kodėl Vidinis taip atkakliai stengėsi mane pasodinti. Ir tik vėliau išgirdau, kai pagaliau neiškentės riktelėjo;
— Betgi tai režisieriaus kėdė. Ir nereikia Ostapo Benderio, kad ją surastų. Supranti? Tai režisieriaus kėdė.
Režisieriaus? Jis taip ir pasakė – režisieriaus? – nebuvau tikras. Ką ten „tikras“! Tiesiog nežinojau, kaip elgtis, bet tai, kas yra – faktas: sėdžiu režisieriaus kėdėje, kuri taip atkakliai kyštelėta po užpakaliu, tačiau netrukus jaukinau savyje supratimą, kad tai prabanga. Ji ne materialinė ir jos vertė deimantais ir briliantais nepamatuosi, bet smagu žinoti, kad jau turiu eilėraštį. Turiu ir tikiu, kad tai tik gera pradžia.
Gera pradžia?
Na taip, į pradžią tokio vyksmo net savijautoje nereikėtų kišti. Vidinis irgi nemanė, kad į režisieriaus kėdę sodina mane ilgam ir tai vienur, kai kitur apie tai kažką pasakydamas, galop sukūrė išsamesnį savo pamąstymo vaizdą: esą, kai yra kėdė, reikia, kad ir sėdintis ant jos būtų. Kurį laiką pasidairęs, apsistojo ties mano persona ir tiesiai - šviesiai:
— Reikia nuo kažko pradėti. Bet nuo ko? Suprantu, kad sėdintis turėtų būti valstietiškos konfigūracijos tipas. Vadinasi, kad ir paviršutiniškai, bet mąstantis. Suprantu, kad idealu, jeigu jis režisierius. Drąsus, ryžtingas, suvokiantis, ko gyvenimui labiausia reikia. Ir svarbiausia, kad iš nieko sugebėtų kažką padaryti. Bet neduok Dieve, jeigu jo supratimas, kaip „Fauste“ direktoriaus, pageidavusio turėti vaidinimą pagal minios užgaidas:
Vaidinimas, man regis, turi būti
Lyg šiupinys- ir lengvas, ir skalsus.
Tokie režisieriai man nereikalingi. Supranti?
- Puiku, kad tokie Tau, Vidini, nereikalingi. Todėl prašau: sėsk šioje kėdėje. Sėsk ir būk toks, kokio tau reikia. Žinai, kad nepretenduoju į jokius režisierius. Tikrasis mano pašaukimas — vežėjo pašaukimas. Ir tu tai žinai.
- Tyliau, netriukšmauk! — nors kalbėjau ramiai, kažkodėl tildė Vidinis. — Apsidairyk, pasižiūrėk, matyk kiek daug apie save prisišiukšlinę, — pasakė jis ir patylėjo it leisdamas man neskubiai atlikti apie save apsižiūrėjimo veiksmą. Paskui giliai į krūtinę įtraukė oro ir, triukšmingai jį iškvėpęs, tyliai, beveik pašnibždomis:
— Matyt, kad šūdžiai, o ne rašykai esame, jeigu kelių metų darbą reikia išmesti į šiukšliadėžes.
Tylėjau. Šis reikalas apkalbėtas ne pirmą kartą. Ir štai netikėtai, lyg savaime priartėjo apsisprendimo valandą ir Vidinis taip:
— Faktas yra, koks yra ir toliau nedelskim. Norėčiau išgirsti tavo pirmą prakalbą iš režisieriaus kėdės..
— Dievas mato, kad esu tau paklusnus, Vidini, — atsiliepiau..
Gražu, kad ir aptriušusioj kėdėj,
o vis dėlto turtingas,
o vis dėlto nutolsta, net išnyksta
kipšas žino kur,
niauri mintis: girdi,,
buvau, esu žmogelis nelaimingas,
o Viešpatie, padėk!
Nemoku dar įeit į būtį naują.
Galbūt iš patirties senos
ir kėdę rodau,
nes juk žinau.
labai gerai žinau,
kad kažin kiek daug beturėtum,
o vis mažai,
vis reikia dar daugiau.
Ir briliantais, auksu, deimantais
jau savo turtų nematuoju.
O Čyru Vyre vytury,
paukšteli mažas, turte begalini,
aš nežinau, ar kas mane supras,
tokį bagotą tavimi.
Suskaudus ašara
nubiro nuo akies,
matyti, susigėdusi,
kad vyras verkia,
ir nuplaukė į rasą.
Nepyki, ašara,
kuomet jautiesi Žmogumi
tai be skirtumų Jis -
ar moteris, ar vyras.
Šiandieną man pasisekė,
kad savimi rasotas
kaip priešaušry žolė
pajautusi, kad dar vis auga..
Eilėraštis niekaip nebuvo pasakytas — nei padeklamuotas, nei pakuždėtas, nei dar kitaip, bet žinojau, kad jis yra, kad jis man reikalingas, kad ji reikia laikyti taip, kad, netriukšmaujantį, tylų ir kiti žinotų, kad jis yra. O Vidinis vis rūpinosi, kad kėdė nebūtų tuščia, nors ir man dar vis nebuvo leista išgirsti, kad kėdė neeilinė, kad ji gal viena iš dvylikos, kad turint ją, jau gali tikėtis, kad ji padės įsigyti dvarą. O pažiūrėjus, neišvaizdi, aptriušusi, neverta geresnio žodžio ir bent menkų pastangų ją turėti. Ir todėl nesistebėtina, kodėl taip nesinorėjo į ją sėstis, ir stebėtina, kodėl Vidinis taip atkakliai stengėsi mane pasodinti. Ir tik vėliau išgirdau, kai pagaliau neiškentės riktelėjo;
— Betgi tai režisieriaus kėdė. Ir nereikia Ostapo Benderio, kad ją surastų. Supranti? Tai režisieriaus kėdė.
Režisieriaus? Jis taip ir pasakė – režisieriaus? – nebuvau tikras. Ką ten „tikras“! Tiesiog nežinojau, kaip elgtis, bet tai, kas yra – faktas: sėdžiu režisieriaus kėdėje, kuri taip atkakliai kyštelėta po užpakaliu, tačiau netrukus jaukinau savyje supratimą, kad tai prabanga. Ji ne materialinė ir jos vertė deimantais ir briliantais nepamatuosi, bet smagu žinoti, kad jau turiu eilėraštį. Turiu ir tikiu, kad tai tik gera pradžia.
Gera pradžia?
Na taip, į pradžią tokio vyksmo net savijautoje nereikėtų kišti. Vidinis irgi nemanė, kad į režisieriaus kėdę sodina mane ilgam ir tai vienur, kai kitur apie tai kažką pasakydamas, galop sukūrė išsamesnį savo pamąstymo vaizdą: esą, kai yra kėdė, reikia, kad ir sėdintis ant jos būtų. Kurį laiką pasidairęs, apsistojo ties mano persona ir tiesiai - šviesiai:
— Reikia nuo kažko pradėti. Bet nuo ko? Suprantu, kad sėdintis turėtų būti valstietiškos konfigūracijos tipas. Vadinasi, kad ir paviršutiniškai, bet mąstantis. Suprantu, kad idealu, jeigu jis režisierius. Drąsus, ryžtingas, suvokiantis, ko gyvenimui labiausia reikia. Ir svarbiausia, kad iš nieko sugebėtų kažką padaryti. Bet neduok Dieve, jeigu jo supratimas, kaip „Fauste“ direktoriaus, pageidavusio turėti vaidinimą pagal minios užgaidas:
Vaidinimas, man regis, turi būti
Lyg šiupinys- ir lengvas, ir skalsus.
Tokie režisieriai man nereikalingi. Supranti?
- Puiku, kad tokie Tau, Vidini, nereikalingi. Todėl prašau: sėsk šioje kėdėje. Sėsk ir būk toks, kokio tau reikia. Žinai, kad nepretenduoju į jokius režisierius. Tikrasis mano pašaukimas — vežėjo pašaukimas. Ir tu tai žinai.
- Tyliau, netriukšmauk! — nors kalbėjau ramiai, kažkodėl tildė Vidinis. — Apsidairyk, pasižiūrėk, matyk kiek daug apie save prisišiukšlinę, — pasakė jis ir patylėjo it leisdamas man neskubiai atlikti apie save apsižiūrėjimo veiksmą. Paskui giliai į krūtinę įtraukė oro ir, triukšmingai jį iškvėpęs, tyliai, beveik pašnibždomis:
— Matyt, kad šūdžiai, o ne rašykai esame, jeigu kelių metų darbą reikia išmesti į šiukšliadėžes.
Tylėjau. Šis reikalas apkalbėtas ne pirmą kartą. Ir štai netikėtai, lyg savaime priartėjo apsisprendimo valandą ir Vidinis taip:
— Faktas yra, koks yra ir toliau nedelskim. Norėčiau išgirsti tavo pirmą prakalbą iš režisieriaus kėdės..
— Dievas mato, kad esu tau paklusnus, Vidini, — atsiliepiau..
Gražu, kad ir aptriušusioj kėdėj,
o vis dėlto turtingas,
o vis dėlto nutolsta, net išnyksta
kipšas žino kur,
niauri mintis: girdi,,
buvau, esu žmogelis nelaimingas,
o Viešpatie, padėk!
Nemoku dar įeit į būtį naują.
Galbūt iš patirties senos
ir kėdę rodau,
nes juk žinau.
labai gerai žinau,
kad kažin kiek daug beturėtum,
o vis mažai,
vis reikia dar daugiau.
Ir briliantais, auksu, deimantais
jau savo turtų nematuoju.
O Čyru Vyre vytury,
paukšteli mažas, turte begalini,
aš nežinau, ar kas mane supras,
tokį bagotą tavimi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą