Fragmentai laiko ir savęs

(9

Jūs sakote - tremtis, išeivija...
Jūs sakot – buvo karas.
Šitos dalios lig šiol yra
Ir nesvarbu, kas šaudo ką,
Ką karia.
Bet čia, gimtų namų palubėje,
Kur kažkada įstrigo balkyje kablys,
Kur užsikoręs suposi ant jo lopšys,
Gyvena Feliksas – mano senelis.
Ir keista, net baugu,
Kad iki šiol sakydavau – gyveno.
Nenoriu peikt savęs dėl to,
Nors mano moksluose jau pasakyta:
Kas buvo – pasilieka būti,
Jei durys uždarytos sandariai.

Su juo, su Feliksu,
prie varlėm kurkiančios balos,
Ūso vardu vadintos,
Atėjo būti Karlonai...
Nepyk, seneli, ir neguosk manęs
Aš  suprantu -  ne šiaip čia Trys karaliai
Ilgu, neklystančiu keliu
Iš tolimos šalies keliavo.

Kupranugariai ilsisi apirusiame patvory,
Palikę pėdsakus ateiti į Betliejų
Ir pamatyt, kaip atkakliai
Tik gimęs kūdikis
Žiemos saulėgrįžą, saulelę kelia.
Kuri mažu, it gaidžio žingsneliu
Aukštai į Jonines išeina,
Ir Trys karaliai iš paskos...

Jūs sakote – tremtis, išeivija...
Jūs sakot — buvo karas.
Regiu, kaip kablį į lubas
Mano senelis kala
Ir pirmą kartą supasi lopšys.
Įkėlė vieną, antrą kūdikį,
Vėliau ir kitą, ir ketvirtą,
Bet pirmas numirė,
Paskui dar vienas
Įkėlus šeštą, - jau numirę keturi.

Kiek angelų iš vieno lopšio!
Kiek atminties, skaudžios kaip karas!