Fragmentai laiko ir savęs (1

Tėviškės namas (pirkia)

 (1

Šaukei?
Gal tik atrodo taip.
Jau nedrąsu spėlionėmis manyti
Ir klausti nedrąsu 
Iš kur ir kas esi.
Balsai — bažnyčiomis, varpais,
Balsai — žole ir vandeniu,

Balsai — vaikais ir seniais,
Neištesėtų pažadų šlove,
Balsai — gimtų kraštų Čepkeliais
Užlieja kurstančias ausis.
Balsai,  balsai...
O noriu — ar girdi? —
Oi, noriu sužinoti
Iš kur ir kas esi.

Visi už vieną —
Būna šitaip,  būna
Ir vienas už visus — taip pat.
Te laimina tokį kilnumą Dievas,
Tačiau man reikia kitko:
Pabūti savyje su kiekvienu,
Kas įterpė į sielą
Bent lašą draugo, priešo ir bet ko...
Nereikia man nė daug, nė maža,
Vien tik akistatos,
Atsiminimais iškalbant vardus,
Gyvenimo padovanotus.

Šaukei?
Jeigu dar ne — pašauk.
Norėčiau bent vaizdais matyti.
Net jeigu prieblandos pilni.
Galbūt tuomet iš judesio pažinčiau
Ir pats jau atsiminčiau, kas esi.

2014-06-20 20:19

   Toks pasirodė šis, taigi pirmasis fragmentas apie laiką, kurį, regis, turiu teisę matuoti savimi nuo gimtadienio Šklėrių sodžiuje iki dienos, kurioje kažkur būdamas, dar gebėsiu paglostyti raidę, nepaisant, koks bebūsiu protu ir jausmais. Matyt, nuo šitų materijų  turėtų priklausyti ir laiko savimi matavimų duomenys. Parašęs fragmentą 1, greitai pajaučiau, kad reikėtų parašyta fragmentą 2, bet  kol jis nepaliktas ant  popieriaus, labai  blausiai gebėjau suvokti, kaip jis atrodys užrašytas. Mano poezijos sėkmes — nesėkmes, manau, geriausiai formuoja nežinia kaip į galvą  atklydusi viena, dažniausia pirma posmo  eilutė. Šiam  fragmentui pakako net ir  vieno žodžio:  Šaukei? Per jį pajaučiau netgi daugiau, būtent, kad prireiks prisėsti  prie  rimtesnio darbo, nes galvoje jau: ir išgirdau, kaip pašaukė...

 Taigi, kažkas prasideda naujo mano veikloje, bet argi dabar įmanoma tai pasakyti, juo labiau. numanyti, kuo baigsis toks dvasios krustelėjimas  sename žmoguje, kuomet jau ir lazda it netyčia išslysta iš rankų, bet: Ad astra! — Į žvaigždes!