Fragmentai laiko ir savęs

Grūda

(5

Kas atsitiko?

Protas temsta?

Per šitiek metų būta,

Be ypatingų išimčių —

Kaip įgimta, kaip privalėjo būti;

Ant stogo krankė Golius varnas

Ir vėl pakilęs skrido į miškus.

Žvirbliai prie kluono kapstės,

O kregždės — skrydžiuose nerimo

Ir kai Joninės ant kupros

Viduvasarį pakelia į dangų,

Naktis tokia it būtų be tamsos —

Nors sakoma — [i]laužai per naktį degė[/i]

Bet, šventas Jonai, pats žinai —

Tokioj naktyj jie irgi dėl mados

[i]Per stiklą sviesto ar medaus

Neprilaižysi,[/i] — sako  žmonės.

Taip visuomet, tačiau šįkart

Nakties tamsos visai neliko —

Ištirpo šypsenoj žvaigždės,

Įšvitusios medinėj pirkioj.

Pritemus vakarui, tuoj rytas aušo.

Gal kiek lėčiau Žemaičiuose ar Suvalkijoj,

Aukštaičių žemėse, ar dar kažkur,

Bet čia, kur pakraštėlis Lietuvos

Kur Grūdo ežeras krantus skalauja

Ir supa Grūdą, dukrą mielą,

Plukdydamas į Merkio glėbį,

Kur pusto vėjai kopų smėlį,

Kur aikčioja ir mano sodžius Šklėriai,

Kur ir Jonų nelikę – vienas, kitas,

Savęs  ant kojų nepakeldami.   

Ar girdite? — savęs ant savo kojų.

Tai nereiškia, kad šitokia žinia bloga,

Kai greit išmokstam pasikliaut lazda.

Atsiremiu ir aš į ją 

Šįkart stipriau, drąsiau, nelyg į tvorą –

Atrodė,  šaknimi įžėlusi į žemę.

Ji nepaliks, ji neišduos manęs.

Ir jai juk reikalinga sužinoti,

Ko ieško pirkioje po jos aukšta žvaigžde

Vasaros saulėgrįžos karaliai.

Išminčiai – trys karaliai.

*********************************

Gimtinė (iš kiemo pusės)

     Paklausia, kodėl fragmentai. Todėl, kad nedrąsu pasakyti, kad gebu parašyti kūrinį apie didžiulį kaimą, apie Šklėrius. kur kažkada, kaip girdėta, per 70 sodybų. Tačiau vis dėlto paslapčia tikiuosi, kad tokie fragmentai paragins prisėsti prie  vientiso kūrinio, juos sudėliojant ten, kur, mano galva, jiems vieta. Manau, kad čia reikėtų sudėlioti ir tekstus, įskaitant ir proza, kurie visais laikais  parašyti šia tema. Vieta, sakyčiau, nebloga, nes leidžia manevruoti; taisyti, kilnoti- perkilnoti tekstus, redaguoti iki situacijos, kai pajunti, kad galima šia rašliava iškelti , tarkim, į knygelę. Bet  suprantu ir kitką – vienas  dalykas taip neblogai samprotauti, o kitas dalykas, kaip tai padaryti, kuomet atmintis taip susidėvėjusi, kad po valandos kitos jau neatsimini, kokie  pusryčiai buvę.