2014 m. liepos 18 d., penktadienis

Fragmentai laiko ir savęs



      20

Maniau, poezija  to priežastis,
kad žodį pražiodina,
įskelia į sakinį minties kibirkštį,
kad muzika simfonijos prabyla
ir, žinoma, paveikslai atsiranda būti,
nors rėmais apkabinti,
bet mintimis ir polėkiais laisvi.
Maniau, kad gal ir aš
bent truputį, per juodumėlį nago
esu poezijos augintas;
per daug negirdamas
ir nepeikiu jos daug —
dairaus po ją, atliegdamas nuo nuovargio,
nepriekaištaudamas likimams
ir laiminusi tiesomis,
kurias randu.
Man nuostabu, jeigu kažkas ne taip
atsispiria į dvasią, į mintis, į širdį,
kažkas ateina  pasibūt kitaip,
kaip ir paveikslas piešiamas tabako dūmais.
Rūkyk, dzieduli, ir pakosėki —
Mano dalioj toks dailininkas – pirmas.
Bet, regisi, tu surūkai ir popierių,
vyniodamas tabaką į suktinę,
ir užrašus su rašalu ant jo.
Bet jeigu taip ir liks,
kaip kad dabar žinau —
rūkyk, dzieduli, ir pakosėki,
man reikia atsiminti daug
netgi ir čia, netgi Savęsp.
Šviesa negesta nuo šviesos
ugnis gi nuo ugnies — užgesta.
Su tavo dūmais įkvepiu kažką labai svarbaus,
kad dingteli mintis, kai protas temsta,
išliedamas į eterį nesąmones, kad...
o Perkūnai, nedundėk, negriausk, netrenk —
Ne tik paveikslus dūmais nupeštus regiu;
regiu, skaitau tekstus,
kurie dziedulio surūkyti.

  Suprantu, kad dar tuomet tuomet, labai seniai seniai, vos parašęs skliausteliuose tą nelemtą sakinį nusipelniau skaniai pasijuokti. Tačiau taip neatsitiko. Vėl pasitaikė proga skaniai pasijuokti gerokai vėliau, būtent 2006 m. gruodžio 22 d., kai jį suradau apgeltusiame popieriuje. Bet likimas bei adventas, padedant Vidiniui, vėl pasaugojo nuo tokios, sakyčiau, linksmos kančios.
— Na, ir sakinukas! Nobelio premijos vertas. Tik paklausykite, žmonės: „Veiksmas prasideda ir tęsis kol suspėsiu parašyti šį scenos kūrinį“, — ir pats pradėjo juoktis. Tačiau Vidinio juoko priežastis kita. Kai jo atsikratė, kai aprimo, tai išmintingai, įtaigiai mokino:
  — Žmogau, ar įsivaizduoji, kokį griozdą ketinai užkelti ant scenos? Jokia scena jo negalėtų išlaikyti. Tarkim, istorijai — kad ir Lietuvos— šimtas ar keli šimtai metų tėra spuogelis ant jos kūno, tačiau visai kitos vaizdas, kuomet tokį „spuogelį“ bandai įrioglinti į sceną. Jame viskas, kas tik gali būti žmonių gyvenime. Nėra tokios scenos nei Vilniuje, nei bet kur. Nebent tik suluošintoje žmogaus sąmonėje. Joje, ko gero, ji tikrai sutelpa ir laikosi. Antraip iš kur toks kliedesys ant popieriaus?
  Ir matau, kaip Vidinis, neskubiai sugraibstęs pasienyje šūsnį popierių, juos pakėlė man prieš akis.
  — Matai? - paklausė.
  — Matau. Nors ne taip gerai, kaip jaunystėje.
  — Klausiu, ką  matai? - trupučiuką pyktelėjo.
  — Matau, ką rodai. Popierių šūsnelę.
  —  Neklausiu kelių ar kelerių metų tavo užrašai. Sakau tik, kad kol jie šitaip sujaukti, išmėtyti pakampėm - tai šlamštas. Gali jų būti tiek ar dar daugiau prirašyta, bet kol jie bet kur, vis tiek bus šlamštas. Pabandyk žmogų  pakviesti pabūti nors viename jo gyvenamo vaizdelyje ir pajausi, kaip tai sunku padaryti. Aš irgi tikiu, kad yra  kažkur dideli dideli pasauliai, didelės scenos, bet ten nebuvau, jų nemačiau ir man jie nerūpi. Siūlyčiau, režisieriau, pagyventi epizodėliuose. Galbūt šitokiu pavidalu ir užrašus surankioti ir sudėlioti lentynoje.
  — Tfu! Kaip bjauru. Eik namo, Vidini, — pasakiau, bet žinojau, kad su manim jaučias kaip savo namuose. Mano nelaimė, kad  jam nereikia klebenti namų durų — ateina, kada panori, būna, kiek nori. Bet kuomet jį atkakliai varai, vis dėlto aprimsta.
  — Eik namo. Ar girdi, ką tau sakau?
  — Bet tikiuosi, kad supratai apie ką kalbu, — išgirdau.
 
2014-07-10 20:21
Šiukšlių Dėžė

2014 m. liepos 17 d., ketvirtadienis

Fragmentai laiko ir savęs

                       (19

Čia dienos jau negesta —
tik atsimink, ar panorėk
ir jos ateis pabūti.
Jų vaizdas  toks it kupetoje šienas—
išdžiūvusi žolė išsipeša
keliauja vėl į pievą
ir sužaliuoja kaip lig dalgio mosto.

Įvardinkit nors vieną
kas į mane, kaip kvailį neparodo?
O  buvo: taip ir aš maniau —
jei išėjai į kupetą, vadinasi – negrįši.
Ant  lavonėlio žalio,
užšokę žiogas čirpina smuikelį:
sudie,  žolele,
jau kitos rasos – be tavęs.

Argi ne taip ir aš,
galėjęs pasakyti? —
Sudiev, dzieduli Feliksai,
Mana būtis jau – be tavęs.
Bet...  cikt ir cikt girdžiu,:
iš titnago ugnelę skelia
įsirusenusi pintis, suktinę kuria,
per burną — dūmas
ir per nosį — dūmas.
Dziedulis čepsi lūpomis – gardu!

Ne!
Be tavęs, senoli, niekur man nebūti.
Galėjęs jau anksčiau taip pakalbėti,
kai lopšyje supau aš savo tėtį
bet ir dabar kaip pasakoj esu.

Pakibęs dūmas susiraitė,
tartum paveikslas dėjosi į rėmą
ir šit regiu save -
toks panašus, kaip kad Tada.
Vaidinimas? Scena? Dar kas?
Bet kas  nebūtų
O kaip... Tada.

  Tingiai pasilenkiau ir, pakėlęs nuo grindų seną, laiko nugeltintą popiergalį, skaitau:
„Ir ką jam galiu pasakyti? Nebent, kad atrodo, kaip ištrūkęs iš „Palatos Nr. 6“., — pykau tyloje. Bet  pasirodė, kad ir tyloje girdimumas nemenkas
  — Taip manai? — klausė
  — Dėl to abejonių nėra. Tačiau jeigu su genijais mums nusibodo šnekėti arba vieni kitų nesuprantam — kas beliko daryti? Rizikuoti? Sėsti su jais į vieną valtį, — tęsiau net užmiršęs, dėl ko su Vidiniu taip susipykome. Pabandžiau susikaupti, atsiminti, bet tai tuoj pat
padaryti nepasisekė. Todėl atrodytų, kad protingiausia negaišti laiko, o tokius užrašus atiduoti makulatūrai. Juolab, kad toliau sunkiai įskaitomomis raidėmis skliausteliuose parašyta:
(Prieinu prie popierių)
  Prie kokių popierių reikėję ar paketinta prieiti? Popierinio šiukšlyno aplink mane visuomet tiek, kad saugok nuo tokios betvarkės net mano priešus. Bet užmiršti dalykai neretai patraukia. Ypatingai, kai esi jau sukempėjęs, bet dar sugebi sugrįžti žole ir laiku apžėlusiais takais į vietas, paliktas prieš daug metų. Akys pavargusios, sunku skaityti išblukusį popiergalio tekstą, tačiau stengiuosi perskaityti, kol pagaliau atsiranda dar vienas perskaitytas sakinys. Jis irgi įspraustas kabutėse:
(Veiksmas prasideda ir tęsis, kol suspėsiu  parašyti šį scenos kūrinį)
Scenos?!

2014 m. liepos 15 d., antradienis

         

Fragmentai laiko ir savęs


(18

Mažai tikiu,
kad amžinybėje įstrigęs
galėtum džiaugtis šitokia dalia.
Užaugo  miškas – vieversys nutilo.
Kur jį įkelti, kaip išgirst giesme?
Gal taip netyčia atsitiko,
Bet ten, bet... dvasioje
jis gieda lig dabar...
Štai ta erdvė, šalis Savęsp,
kurią daug metų išnešiojęs,
dar vis manydavau, kad gal
neverta galvą kelt į dangų,
Kad gal geriau, padėjus ją ant rankų,
pasūpauti, kaip kūdikį lopšy.

Laimingas, kad  galiu
nuskausmint kryžiumi dvejonę —
su vyturiu į jo gimtinę pareinu.
į savo pirmą žodį.
Ir man  smagu,
kad jau pramokau
tartum burtininkas mostelėti lazdele,
kad  atsivertų dvasioje vaizdai,
kuriuos  gal ir tapyt  išmoksiu.
Vidini — ar girdi? —
su Čyru Vyru vyturiu
jau čia, Savęsp (i) jau.
o Feliksas tabaką sukasi į mano  lyrą,
bet — ne, atsiprašau
į mano prozą
Bus dūmų daug.
Ir vis dėlto ad astra – į žvaigždes! 
Čia, pakraštėly  Lietuvos...

  — Kojas! Kojas!, — pamatęs atėjusį Vidinį pašaukė Čyru Vyras Vyturys, tačiau anas  nesupratęs, kodėl taip, sustojęs tarpduryje klausė:
  — Ką „kojas “?
  — Iš Ten ateiti į Savęsp kitaip negalima. reikia kojas nusišluostyti, — paaiškino Čiru Vyras Vidiniui, o  aš supratau, kad jis priėmė mano pasiūlymą būti nedidelio, smėlėto laukelio sargu.Patinka ·  · Reklamuoti · 
2014-07-08 12:03

2014 m. liepos 11 d., penktadienis

Fragmentai laiko ir savęs

                   (17

Ar žino kas
koks vardas Jo?
Iš kur Jis čia atėjo?
Kur kelmas, iš kurio
lašas po lašo kraujas
kaip beržų sula lašėjo
ir išplaukė gyventi Karlonai.

O vytury, paukšteli mažas,
įkritęs į ausis
ir vyturiuojantis ten iki šiol,
ir tu danguj it lašas.
Neklausiu aš tavęs, bet suprantu,
kodėl viršum miškų neišgirstu.
O reikia man tavęs,
kaip duonos reikia,
kad neapaktų siela,
nestabarėtų žodis,
kad neužmirščiau,
jog viršum galvos – dangus.
Einu, o vieversy,
Surasti dingusį peizažą
virš lauko pliko prie balos
kuris – atsimeni gal? —
piemenų laikais
vis saugojo save auginti grikiams...

Baltavo, kai  žydėjo
kartu su smėlio plikėm.

O vyturėli, tu pavasarių žiupsneli,
ne  aš tave į dangų kėliau,
kad šitaip va čirentum,
pavasarių giedoriu būtum.
Tik taškas danguje,
o tik pajausk – kokia džiugi,
kokia  laiminga
nepavargstanti  dvasia...
Aš  noriu paprašyt  tavęs —
Išeiki iš ausų,
Ir šito lauko sargu būk.

Tai tu  Jam vardas
tai  tu tas Kelmas  iš kurio
lašas po lašo, kaip sula beržų
lašėjo kraujas Karlonų
ir išsišlakstė po šilinių kraštą.

2014 m. liepos 10 d., ketvirtadienis

Fragmentai laiko ir savęs

Savas kraujas,
o Viešpatie, savas...
atkeliavęs į lopšį, tekės vėl toliau.
Nežinau — kur? kada?
bet tikriausiai užges
ir pasauliui žilam, kaip senatvė
nerūpės jo dalia.
Dar visai neseniai nežinojau,
kad norėčiau va taip pakalbėti —
aukštos dienos Joninių orbitoj
ir paparčiui sunku
trumpose naktyse pražydėti.
Bet šį kartą (bent šitaip manau),
neieškodamas jo, surandu.
Subanguoja kitokios Esybės erdvė,
Ir Savęsp  nepalieka vienatvėj.
Viskas aišku - kur noriu einu,
be kelio po kojom,
be nuovargio senio.
Ne stebuklai, beje, šitokią dalią
žmogui duoda į būtį;
jei išmokai suprasti,
kad į Dievą esi panašus,
privalai susikurti ir tu
s a v o pasaulį,
būti Viešpačiu jo
ir tarnauti kaip vergas

Štai  ir aš, pamaldžiai atsiklaupęs savy,
sunkiai dievišką darbą keliu,
nors  laisvas kaip paukštis,
nors Dievas be užraktų laiko duris,
kad ateičiau kada panorėjęs,
bet šiandieną kitoks ilgesys:
kraujas savas,
o Viešpatie – savas!
Šaukia mane...

  Eiti nereikėjo. Įkišau nosį į apibaltę tamsą. Apsidairiau.
  Neaiškioje šviesoje pamačiau iš žilvičio vytelių nupintą ir ant kablio, įkalto per lubas į balkį, pakabintą lopšį. Prie jo pririšta virvutė lopšiui pasupti, o murziukas berniukas, apkabinęs ją kojos pirštais, lengvai sūpavo apmuturiuotą skudurais kūdikį. Sunku buvo pasakyti, ką  jis laiko lūputėse. Turbūt reikėtų sakyti, kad žinduką. Bet jeigu kas mano, kad galėjau nustebti, tai šitaip neatsitiko. Atrodė, kad matau kino kadrą. Jis ne toks judrus, kaip kino ekrane, bet tai neatrodė kitokio pasaulio reiškiniu. Skirtumas tas, kad galėjome į šį kadrą įeiti, kvėpuoti nedidelės pirkios prarūgusiais kvapais ir laikyti nosis toliau  nuo lopšio.
  - Va, krikštasūnis, Divuk, atnešė tau kiškio pyrago.
  Vaikis sužiuro į mane smalsiomis akutėmis ir  nežinojau, ką jam pasakyti. Ištiesiau riekę duonos, taigi kiškio pyragą ir jis baikščiai priėmęs, prisiglaudė prie sumurzintų marškinių.
  - O aš jau greitai piemuo būsiu, -pasigyrė.   
  - O ką čia supi? .
  - Jis dar mažas.  Dar nebus piemuo, - pasakė lopšį linguojantis Divulis ir jau pats teiravosi, ar daug sutikęs kiškių.
  - Man ir mana sakė, kad kiškai manęs laukia. Kartu su jais pyragus kepsiu ir visi valgysim. Ir broliukui duosim..
  - Geras tu berniukas, krikštatėvi. Ir vardas gražus. Kaip Dievulio, - sudėliojau žodžius, bet kitaip elgėsi mano tėtis lopšyje: pamuistė balta, sumurzinta kepuraite uždėtą galvutę ir, susiraukęs it vyža, iššiepė bedantę burnikę, išspjaudamas iš jos čiulpinį. Jis buvo greitesnis - suskubo pirma  pasisveikinti su savo sūnumi, negu aš su juo, savo tėčiu...
  - Ocho! koks rėksnys dešimties dienų jubiliatas.
  - Sveikinasi. Savas kraujas. Pažįsta, - pasakė Sėdinčioji  Ant Slenksčio, kurios tikrą  vardą ištariu tik lyjant ir tik lietui, ir sau.

2014-07-06 15:48

2014 m. liepos 9 d., trečiadienis

Fragmentai laiko ir savęs

     (15

Dažnai kartojau -
ką sakyti dar,
kuomet jau viskas pasakyta?
Paveikslais, muzika, raidėm ir žodžiais,
Šventom Kalėdom ir Betliejum
su atkeliavusia virš jo žvaigžde.
Su Kristaus gimimu ir jo mirtim ant kryžiaus,
su laikmečiais nuo jo iki manęs.

Nebūna taip, kad mintyse galėtum pailsėti,
nebūna taip, kad sąžinė rami —
daug kartų šitoks turtas degė,
dejavo koncentracijose pelenų.
O štai dabar net ir diena negęsta,
nors netikėk, jog prarasta tiek daug,
kuomet Savęsp,
nubunda iš fantazijų, iš mitų
ir ant duonelės tepęsi kasdien.

Dzieduli Feliksai, dar trupinėlį pailsėk
ir tu, o Moterie, taip pat.
Kaip skaudžiai kelią į save randu!
Suradęs gi – nemoku  patikėti.
Lig šiol nepratariau dar vardo jos,
nors jis lietum ir Griunvaldu
po mano sielą neršia,
o ir pati, parėjusi ant slenksčio,
aukščiau negu į sostą sėdasi.
Ir nebandyk jos išprašyti
anė  medum,
anė karu.

   - Sakėte, mano krikšto tėvas supa tėtę? Divas? Na taip, jis vyresnis. Vadindavau  tota.
   - Šaunu, kad atsimeni, bet čia jis irgi vaikis. Išnešti tokią  atmintį net Savęsp(i) ne kiekvienam pavyksta. Bandyk, gal tau pasiseks. Aš irgi džiaugsiuosi, galėjusi padėti. O jeigu Vidinis pyktų, kad čia atnešiau  nedidelį savo gyvenimo kampelį, nepaisyk jo. Jis irgi dažnai nežino ką daro.
   - Savo?
   - Tingi mąstyti, nemąstyk, - atsiliepė
   - Tai dabar šis, kaip sakote, „gyvenimo kampelis“ ir liks čia?
   - Jeigu mokėsim būti savyje, tai kaip kitaip? Žinoma, kad liks. Galėtum vadinti jį Felikso ir Karolinos kiemu. Karlonų prie Ūso balos pradžia.
   Patylėjau, norėdamas geriau susivokti, bet vientiso vaizdo nebuvo. Paklausiau irgi ne to, kas galėję labiau derėti.
   - Sakykit, ar mūsų dialogus galėčiau pasiūlyti vaidinimams scenose?
   - Ak, Pranuci, Pranuci, - linksmiau atsiduso Moteris. Ją įvairiai vadinau: Motina, Pirkaitiene, Namų Slenksčiu, dar kitaip, bet dažniausia Sėdinčiąja Ant Slenksčio. O yra ir prigimtinis, tikras, ypatingas vardas ir žinau, kaip labai, būnant Savęspi, reikia jį, taigi, jos vardą, saugoti, kad Moteris neprarastų dvasingumo. Jeigu kartais jį kušteliu, tai tik lyjant ir tik lietui ir sau.
Dabar Moteris ir vėl, tik jau pažemintu balsu:
   - Nagi ateik, pasupsi tėtį. Tik pasiimki kiškio pyrago. Krikštatėvis norės dovanų. Ak, kaip gerai, kad vaikai moka džiaugtis pasakomis ir iš jų rankų priimti širdžiai brangiausias dovanas,— ir atpjovusi storą riekę duonos padavė man.
   - Aš negailėčiau jam duoti daugiau, - pasakiau.
   - Nereikia daugiau. Čia daugiau niekuomet nebūna, - pasakė Sėdinčioji Ant Slenksčio, o po  valandžiukės: — Nieko, o nieko, Pranuci, daugiau ir nereikia.
Simonas Kadaginis sako, kad patinka