Fragmentai laiko ir savęs

 (35

    Nė karto  neišgirdau, kad kas jį pavadintų Simonu; tik Šimas. Simono vardas, regis, visoje  Kabelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų    parapijoje neegzistavo. Kaip ir iki šiol. Garantuoti  negalėčiau, bet kai parapija be lopšių, tai nėra didesnių galimybių jiems atsirasti.  Atsikeliančių į jos kraštą irgi nėra. Ne Amerika gi, ne Vokietija, ar Anglija. Bet šalia Kabelių esanti Marcinkonių parapija netgi įvardinta Simono vardu, būtent: Marcinkonių Šv. Apaštalų Simono ir Judo (Tado) parapija. Ji gerokai ankstesnė, negu Kabelių. Kolei čia nebuvo pastatyta bažnyčia (1911), žmonės ir ėjo, ir važiavo melstis į Marcinkonis.
  Iš ložės į sceną nusileidome kartu, visu trejetuku: Idinis, Dinis ir aš. Ir nepaisant, kad Dinį  matu pirmą kartą, o ir Idinį neseniai, tačiau jaučiau, žinojau, kad jie man labai  artimi ir net  kažkodėl, matydamas juos du, atrodė, kad trūksta trečio.
  — Aha, aha, - atsiliepė Vidinis: gyveno trys  broliai, du protingi, o trečias kvailiukas. Bet  tu  teisus – manęs dar vis perdaug, Pranuci. Jeigu  pasiseks savęs  įžmoginti dar vieną dalį, pavadinsiu jį Iniu. O kas jau liks, tegu jau tiek ir bus. Su tiek savęs keliausiu ieškoti gimtinės.
  — A, Vidini, nemoku net mąstyti, ką esi sumanęs.
  Ir tikrai, kad nemoku. Tačiau suprasti, kad ir  manęs perdaug, neatrodo sunku. Ir net pradėjau mąstyti, kad kažkur ten, toli toli, ir man reikėję būti, kol nežinia kodėl atėjau čia. Tačiau tokiems pamąstymams priežastis lyg  akivaizdi — režisieriaus kėdė negalėjo nekrustelėti mano savasties, kuri, matyt, nusėdo kaip dumblas, neleisdamas atsikvėpti tvariniui pagal Dievo paveikslą. Pradėjau suvokti, kad kasdienybė  niekuomet nebūna nyki, apsnūdusi, kad būnant  amžiname judesyje reikia  nepaprasto tingulio, kad va šitaip su juo susitaikytum, pasiramsčiuodamas lazda ir vis smulkindamas žingsnius į saulėlydį. Tiesa, dabar atrodo, kad jau turiu teisę tarti, jog tingulio etapas besibaigia, o tai, kas bent kiek pakruta, reikia krutinti toliau, įsiūbuoti taip, kad  galva svaigtų. Bet reikia pasirinkti atramos tašką. Tvirtą. Tokį, kad iš po  kojų neišsprūstų, neišslystų ir reikia  neužsižioplinti paskubant pasakyti: šit ir viskas, ką turiu.
  Įsižiūrėjęs prie Ūso balos į dziedulį Feliksą, atrodė, kad užmiršau, kad prie Skersbalės laukia dziedulis Šimas. Sodybos kiemas didelis, su aukštu žaibolaidžiu jo viduryje. O dviejų galų ilga pirkia padalyta  masyvia priemenė ir kamara, vis dėlto yra ankšta
  — Režisieriau, prašau į kėdę, — pratarė Idinis, o Dinis, stumtelėjęs ją, tuoj pakišo po sėdynę, labai panašiai kaip kažkada Vidinis. Taip kad iš tikrųjų obuolys nuo obels netoli krenta. O iš ložės pamatytas balinių peizažas dingo. Vėlgi panašiai kaip kažkada „bendru sprendimu“ išbrauktas eil. „Atodūsis“. Bet, atsiprašau. Negali būti, kad  išbrauktas, jeigu vis dėlto jis yra.

Žemės ant rankų nepakelsiu,
tačiau paveikslą šitokį regiu:
pavargusi,
skaudi it paukštė pašauta
ir sklando liūdesį akių.

Neklausiu jos,
kodėl taip nusiminus.
Galbūt laike pavargo ir dabar,
iškvėpus kančią iš krūtinės,
augina kalnus savyje.

Gal ten, širdin,
ledynmetį įkėlus,
ji tikisi
nušliaužti juo iš Šiaurės lig Pietų
ir šitaip tūkstantmečius pailsėjus
gyvybę kurti iš pradžių.

  Man neatrodė, kad eilėraštis pabaigtas, bet,  neprisimindamas daugiau, pasakiau, kad tikriausia tiek pakanka.
  — Betgi ji, Pirkaitienė, ar kaip ten ją vadina... taigi Sėdinti Ant Slenksčio pati galėjusi padeklamuoti, — kažkas pasakė iš  salės
  — Tikrai nežinau,  neprisimenu.
  — Ar  aš, — nelauktai atsirado Moteris ir pati  viena, be  muzikos:

Kada  noriu verkiu,
Kada noriu dainuoju,
Nuo sunkių vargelių
Neišsivaduoju.

  — Kas ji? Pirkaitienė?  Sėdinti Ant Slenksčio? Gal tai  mano  motina? Gal kuri nors iš bobulių — Karolina ar Marcelė? Gal? Abi gal?

Ilsta  man rankelės
Nuo sunkiu  darbelių,
Alpsta man širdelė
Nuo rūsčių žodelių...

  Salė aprimo. Ložėje „B“ pamačiau Vidinį. Jis nežymiai kilstelėjo ranką, esą, dirbk, režisieriau.  Net ne taip svarbu, kaip sekasi: geriau- blogiau. Svarbiausia, kad dirbi

Fragmentai laiko ir savęs

(34

  Užsimirštu. Visiškai. Kažkur esu, bet – kur, visai nesvarbu. Nejaučiu nei aukščiau salės kilstelėtos ložės, nei joje šalia manęs įkritusių Idinio su Diniu. Scenovaizdis daro vis įtaigesnį įspūdį. Netrukus atsikratau ir juo kaip scenovaizdžiu. Aš  ten, kur ir reikia būti. Gimtasis kraštas gyvas. Štai  jis. Ir nesvarbu, kad Grigaliaus kalendorius rodo vidurvasario laiką, bet  jo čia nėra. Turbūt žiema, tik besniegė – žvarbos ir pašalo nestokoja, bet sniego nėra. Būna gi, kai šilinių dzūkų krašte ir gruodyje, net sausyje atsikvepia šiluma ir pradedama manyti, kad Dievas paseno ir nežino, ką daro. Būna gi... Bet kažin, ar kada  nors buvo toks gyvas kraštovaizdis scenoje. Tikras. Anot dzūkų, be išmislų. Napoleonas taip ir neįstengė užkelti sau ant delno Šv. Onos bažnyčią ir nusinešti į Paryžių. O čia, prašau – ant scenos didžiausias gabalas Šklėrių sodžiaus.
  Atsimenu, kad kažkas it prašęs susitikti su manimi prie Skersbalės.. Taigi, šitame kraštovaizdyje ir Skersbalė. Giluminiu galu įsispyrusi į Margionių titnaginę, o kitu, gerokai seklesniu,  atšliaužiusi prie Kisielių (Šarkės) vienkiemio. Tačiau  smagiausia, kad netoli Simono (Šimo)  ir Marcelės Grigų sodyba. Ir jų žemės  valakas atiduotas  Skersbalės pakraščiui.

Tik dabar ir atsimenu:
vandenys mano,
jūs giliausi, švariausi,
gyvybės pilniausi,
buvote čia.
Plaukė (ir net skendo ne kartą) valtelė
šitame  titnaginės krašte,
nesutikus žuvėdros  baltos.
Žvyrą giliai po savim pasiklojus
Brėžė ribą kaip ežią brasta.
Ir  girdėjau, kaip pakalba žmonės –
Ji iš miško, liauna kaip pušis
Jis iš Skersbalės, liaunas kaip meldas.
Oi, mačiau, kaip gražiai plauko antys,
Kaip narai dingsta ilgam iš akių,
Kaip  baltesnė  už titnagą baltą
Mirė gulbė, skaudi kaip
Ant kranto užkritus puta,
Nepakėlus į dangų sparnų.
Pats nešiau ją ant rankų,
Apsunkęs balčiausia našta,
Dar be ašarų verkt neišmokęs.

O paskui irgi krykė antys ir nardė narai
Dėlės kraują gėrė, įsičiaupę į kūną.
Tartum auksas žibėjo karosų žvynai
Kaip sidabras - mekšrų,
Ir daug  ko, oi daug ko dar būta,
Bet gulbės mirtis iki dabar,
Lig niekada nugalėta nebus..

  Ir išgirdau:
  — Žmonės, kas dar norite į mane mesti akmenį? Meskite. Nesigailėkite manęs.
  Krūptelėjau. Tai buvo girdėta. Ne dabar. Bet girdėta. Pasidarė neramu.
  — Aš naktyje, -  atsiliepė jai balsas. —Turbūt manęs nematote. Norėčiau, kad ir mane matytumėte. Aš neturiu akmens.
  — Trypiate. Diena iš dienos. Ir taip kiek beatsimenu. Svaidote akmenimis ir verkti neleidžiate.
  — Dieve mano, kaip man jums pasirodyti, - nekantravo vyro balsas. — Kaip man įeiti į šviesą, kuri apšviečia jus, sėdinčią ant slenksčio. Aš tikintis, moterie. štai kryželis su  nukryžiuotuoju kabo ant mano kaklo. Dievas su manim. Todėl nebarkite už  piktą, kurio nesu padaręs. Artėja Kūčios. Tikiuosi, kartu valgysime vakarienę.
  — Jūs vaikščiojate, mindžiojate ir šluostotės į mane kojas. Ir man nuo to nė truputį negeriau, kad ant tavo kaklo kabo kryželis su nukryžiuotuoju. Ir visos mano vakarienės irgi ant slenksčio.
  — Ir taip buvo? — pabudino iš užsimirštiems Dinis.
  — Buvo ir taip. Norėjau jai padėti. Dar tada, kai tokiu balsu kalbėjau. Pirkaitienė... Pirkaitienė tuomet ji. Taip atsimenu, bet tikrai ne Sėdinčioji Ant Slenksčio.

• Laime Laimele, Daina Karlonaitė ir Simonas Kadaginis sako, kad patinka
• 

  Simonas Kadaginis Čia turbūt žvejyba 

  Vakar 07:03 · Patinka

Fragmentai laiko ir savęs

 (33

    — Ateik čia. Kėdė nepabėgs, o pabūti su mumis visuomet verta.
  Salėje žiūrovų nebuvo. Tuščia. Tačiau iš ložės „B“ žvilgėjo dvi poros akių.
  — Gal vėliau. Dabar reikalai skubina. Bet, Idini, ką čia veiki?
  — Liūdžiu, dairausi ir kartu su Diniu saulėgrąžas lukštenam
  — Aha. Supratau, — tariau, bet tuoj klausiau: — Su Diniu? 
    Galvoje  toptelėjo, ar tik nebus dar vienas Vidinio palikuonis. Nesijautė, kad galėčiau nustebti. Vidinis darė daug pastangų „išsigryninti“ ir aš tikėjau, kad greitai į jį galėsime įeiti kaip Žmogaus bažnyčią.
  Truputį padelsęs, pakilau į ložę ir žvilgtelėjęs į sceną regėjau, kad ji gerokai pasikeitusi — išplatėjus, nudrikus į tolį. Ypatingai šiaurinis  pakraštys, ten, kur už balos, už Cigonų kalno, miglojosi horizontas iki Margionių kaimo, iki jo titnaginės ir geležinkelio stotelės.
  — Va tau! Iš kur tiek? Nuo kada? Visi Šklėrių baliniai.
  — O aš maniau, kad pirma susipažinsime, — atsistojęs priešprieša ir pasisveikinimui paduodamas ranką, pasakė beveik Idinio dvynys.  Abu  jie, Idinis ir Dinis pasirodė labai panašūs. Bent  kol kas, iš pirmo žvilgsnio.
  — Kai žinai Vidinį, pažįsti Idinį, sarmata būtų nepažinti Dinio. Faktiškai laukiau  Bet ar čia tinkamiausia vieta pažintims megzti? Ar  neprotingiau ateiti į sceną?
  — Sakykit, kurioje Vietoje? Va, Idinis, susipažino prie Ūso balos, o man labiau norėtųsi prie Skersbalės.
  — Išdžiūvo. Jau nėra  ten jos. Kaip, beje, ir Ūso balos. Iki vandens reikia kastis per pusmetrį. Net giliau.
  Nunėriau galvą žemyn. Taip atsitiko, kad iki šiol netgi neužsiminiau apie Šimą (Simoną) ir Marcelę Grigus. Ir, regis, supratau, kodėl Idinio ir Dinio buvau pakviestas ateiti į ložę. Kad primintų. Tai Šklėrių balinių kraštas. Taip, dabar išdžiuvęs, bet iš ten atėjo motina. Ne, ne Pirkaitienė, bet... o  Dieve, kaip jos panašios. Jeigu kas parodytų į ją kaip į Sėdinčią Ant Slenksčio, žiočiausi iš  nuostabos, kad kažkas  anksčiau už mane ją  tokia pamatė.
  Žiūriu į keliuką, tuoj iš Karlonų sodybos kiemo įbėgantį į atėjusį mišką. Tada jo nebuvo, o keliukas — taip. Per neaukštą kalvelę nubėgęs prie balos, vinguriavo jos išlankstytu pakraščiu iki Mackelio brastos ir, įšokęs į Šklėrių – Margionių  kelią, kartu su juo niro į brastą, išnirdamas kitoje  pelkės  pusėje. Dar puskilometris kelionės ir mano motina Stefanija pasijausdavo parėjusi namo, pas savo motiną Marcelę, pas tėvą Šimą.
  — Gerai. Judu pasikalbėkite, o aš... Regisi, kad  pradedu pavydėti Vidiniui. Bent  norisi pasakyti  jo žodžius: „tokio, koks esu, manęs per daug“. Regis, dar taip  neseniai taręs juos, o rezultatas  toks, kad Dievo duoną valgo jau du jo palikuonys. Patikėkite, Idini ir Dini, savijauta  tokia, kad  ir smagu, ir  liūdna. Bet jeigu ne scena, aš jau  šio krašto negebėčiau matyti. Kažkur galvoje, kažkur mintyse, bet va taip, kaip dabar... Ne, ne. Tikrai — ne.
  Įsižiūrėjau į scenoje įkeltą balinių krašto peizažą ir:

Guodžia: neverk, neliūdėk...
Viskas praeina.
Taigi, ir džiaugtis neverta.
Po darbymetį vaikšto maža skruzdėlė,
bitė  medų į avilį renka.
Ar žinosiu kada,
kaip atrodo Vidinis,
kai jo nei per daug,
nei per maža?
Ar ateisiu kada
Į Vidinio bažnyčią?

Gesta dienos.
Bet taip tik atrodo.
Laikas laiko klajūną
Begalybėse savo erdvių.
Visi žodžiai ant lūpų,
visos dienos ant delno
datom surikiuotos.
Skambtelėk, mažas varpeli,
Skambtelėki, šauni atmintie.

Aš tikiu į tiesas,
kuriomis man lengviau netikėti.
Net ir Žodyje Dievo
nesutilpęs, dairaus po save.
Aš tikiu,
kad įaugę į laiką,
Į bažnyčią  Vidinio įaugę,
Žemės žodį  į lūpas įkelsim Aukščiausiam,
kaip korį geriausio medaus.

• 
  

Skambtelėk, mažas varpeli,
Skambtelėki, šauni ateitie.

• Dalija Kiliesiene sako, kad patinka.

Fragmentai laiko ir savęs

 (32

    Sėdinčiajai Ant Slenksčio tariau:
    — Žymiausi režisieriai niekuomet neapleidžia tų, ką Dievas jiems siunčia. Augina, puoselėja ir jeigu ką - žiūrėk, patys išeina iš namų lyg nieko neatsitikę.
  — Žinau, kad sunki aš tau, bet vis dėlto lengvesnė negu kitiems. Su pirkiomis gyvenai. Jas dar pažįsti, dar gal kada ir be scenos atsiminsi Pirkaitienę. O koks esi režisierius, geras ar blogas, iš savęs nesužinosi, račiau koks bebūtum, neišeik.
  „ O dangau, — žagteliu savyje. — Pirkių Lietuva, pirkių Lietuvos motina. Bet aš turbūt miegu. Atviromis akimis sapnuoju, taip? — pradėjau abejoti ir išgirstais žodžiais, ir Sėdinčios Ant Slenksčio reginiu: — Ar ne perdaug įsigudrinau miegoti atviromis akimis? Beje,  ar kas žino, kad  taip sugebu? Kad taip įmanoma? Vidinis, suprantama, jis žino. O ji? O Sėdinčioji Ant Slenksčio?
  O atsimenu ją, kai dar ne  Sėdinčioji. Kai aš  be režisieriaus kėdės, kai...
...  Naktis. Akys nemato, tačiau vaizdas su ant slenksčio sėdinčia Moterimi išsiskiria - nereikia ieškoti ugnies, įžiebti žiburį. Šviesa jaukiai apšvietė patalpą ir mano akys jau negalėjo nuo jos atsitraukti. „Puiku! ”- norėjosi pašaukti sieloje, bet pajaučiau drausmės įtaigą ir buvo gera, kad savo susižavėjimą galiu išreikšti be aplodismentų.

Kai vakaras –
Net ir šešėliai ramesni:
Atsigręžia atgal,
Viršūnėmis rytų dar įsikibę –
Bet kas iš to?
Ir juos užslinks tamsa,
Sužvilgs mažytėmis švieselėmis žvaigždynai,
Nors netikėk
Kad ten, aukštybėse,
Ugnies daugiau
Negu suprasti mokam.
Bet man nebūna keista,
kai matau save
Su ištiesta  ranka į dangų
Ir toks pražilęs ir naivus,
Pagyvenu sėja bažnyčių --

Kas sužinos,
Kaip ir kada,
Išmokau sėti danguje?
Meluoti gi,
Kad net bažnyčios taip nemoka?

Su ištiesta ranka į dangų,
Pražilęs  ir naivus,
Dėkoju Viešpačiui
Už atmintį, sugrįžtančią į kasdieninę būtį,
Už šitaip išgirstus savy žodžius,
Už tai, kad su Pirkaitiene galiu pabūti.

  Aš jau neabejoju šitokia  atmintimi. Žinau, kad  Sėdinčioji Ant Slenksčio yra Pirkaitienė. Ir atsimenu ją iš laiko, kai dziedulis Feliksas ir bobulė Karolina iš didelio Šklėrių sodžiaus ėjo gyventi prie Ūso balos, ėjo į viensėdiją. Galima pamanyti, kad tokia dalią ji liudija atsineštu ir taip  apsėstu  slenksčiu. Tačiau prasmė tokio poelgio ir tokios jos kasdienybės yra kitokia. O kad ją suvoktumei iki panagių, matyt,  reikėtų daug pūdų druskos suvalgyti.
  Norėjosi būti ir solidžiu, ir atsargiu.
  — Minutėlę, motin, minutėlę. Šoktelėsiu  pasėdėti kėdėje. Reikia išgirsti Vidinį. Supranti? Dar neseniai kalbėjęs, kad tokio, koks  jis yra, jam per daug. Atrodė, kad žmogelis  senatvėje paisto nesąmones, bet, žiū,  išskyrė  dalį savęs ir ją įžmoginęs pavadino Idiniu, Tai jo palikuonis. Beje, pirmas. Suprantu, kad dabar  bendrauti su juo  man paprasčiausia sėdint kėdėje.
  — Miegant ir sapnuojant atviromis akimis. Taip?
  —  Man tai buvo nesuprantama staigmena. Maniau, kad to nežinote.
  — Gerai. Šoktelėki į kėdę. Aš tau padėsiu.
  — Moku. Jau moku. Ačiū.

• Dalija Kiliesiene ir Marija Makuniene tai mėgsta.

Fragmentai laiko ir savęs

 (31

    Kai Dievas primiršta, tuoj pradeda gundyti velnias. Matyt, irgi žino, kad geros vietos nereikia apleisti, verta pasidarbuoti, kad ji atitektų kaip  nuosavybė. Tačiau ar suvokiame, kas ji, ta gera vieta?
  Atsisėdus į režisieriaus kėdę atrodė, kad žinau daugiau, negu galiu aprėpti ir padaryti. Kraujotaka eiklesnė, bet atrodo, kak ji irgi tik tam, kad dar daugiau atsiminčiau, kad vis skaudžiau būčiau engiamas atsigaunančios atminties. Į sceną visokiais būdais mėgina prasibrauti bet kas, tačiau  įkyriausiai stengiasi dabarties būtys. Jos paprastai nebūna sukonkretintos, išbaigtos; turi pradžią ir tai, kas daugiau - mažiau seka po jos, bet retai turi pabaigą. Tačiau ir neišbaigtomis būnant, joms reikia pasirodyti. Bandau suvokti, kodėl taip, bet atsakymų ne vienas ir visi jie neargumentuoti: girdi, šios būtys yra naujausi laikmečio tvariniai ir to pakanka.
  „Kaip suprasti? Ar kad esame  subrandinti būti akiplėšomis, kone per prievartą bandantiems užgrobti sceną. Ne, ne. Kol aš režisierius, taip nepavyks“ — mintyse rodžiausi ryžtingas. Gal todėl, kad žinojau, jog niekas negirdi, kad kalbu į save. Bet tai irgi rodinys, kad rūpinuosi būti reikalingu darbui. Atsiradus scenoje  Sėdinčiajai Ant  Slenksčio jau nedrąsu buvo nuleisti jos garbei pakeltą užuolaidą, nors tai įvyko instinktyviai, nežinant, kam to reikia ir ar riekia. Dabar jau ir  su Sėdinčiąja ir su  Slenksčiu, sakyčiau, lyg ir susigyventa,  tačiau pradžioje, pajutęs kad ją atsikratyti nepavyks, jaučiausi ne kaip. Nežinojau, kuo prasmingiau užsiimti. Vis dažniau eidavau pasėdėti režisieriaus kėdėje. Ir šit pastebiu, suvokiu, kad atsirado gebėjimas sapnuoti neužmerktomis akimis.
  Sapnuoti?
  Na taip, sapnuoti neužmerktomis akimis. Taigi neužmigus. Gyvenat. Judant, krutant. Kažką  darant. Ir įdomu, kad atmerktų akių sapnai neleidžia būti užmirštami.
  Kas tai? Kokios priežastys daro žmogaus praktikoje nesuvokiamą eksperimentą?
  Išliko neužmirštas ir pirmasis.

  — Nemiegi?
  — Miegu.
  — Žinomiausi režisieriai, kol nepadaro darbo, kankinasi nemiega.
  — Te sudega jie, žinomiausi. Aš miegu, – paliudijau.
  — Tik nesugalvok dėl to graužtis pirštų. Kaip sakoma: šunys loja, o karavanas eina. Taip, taip, o karavanas, Pranuci, keliauja. Materialusis pasaulis seniai gausus eksperimentais ir šit pagaliau — kad ir vėluodamas — sujudo ir dvasios pasaulis.
  — Ir todėl reikia miegoti atviromis akimis?
  — Reikia pavyti dykai praleista laiką.
  — Aš režisieriaus kėdėje, taip?  Sėdinčioji – ant  slenksčio, ar ne? Tu dalimis įsižmogindamas į kitas personas. Ne sliekas gi, kad taip.
  — Tau nepatinka Idinis?
  — Kodėl nepatinka? Taip nesakau. Labiausia  nuogąstavau, kad prarandu tave, bet va... Pasirodo, kad Idinis ne kliūtis susitikti su Vidiniu.
— Sapnuok, Pranuci, sapnuok. O aš, kaip regi, savo pažadą ištesėjau. Man irgi labai rūpėjo, kad  slenkstį Sėdinčioji  atsineštų prie Ūso balos. Sapnuok, Pranuci, sapnuok.

  Tai buvo tik užuomina, tiksliau gal tik impulsas, sužadinantis imlesnį mąstymą, nežinia iš kur ir kaip modeliuojantis galvoje suvokimus, iš kurių  kūrėsi materiali, apčiuopiama tikrovė. Gal ne visai taip, kad pasakytumei: [i]ir žodis tapo kūnu[/i[. Neretai  nežinau, kokiu žodžius galima įvardinti  kontūrais erdvėje išryškintas figūras, bet aišku,  suprantama,  kad belieka užpildyti jas turiniu ir  jie ateis  būti tarp mūsų, gyventi su mumis. Be to,  atrodė, kad  žinau, ir, beje, labai seniai žinau, kad didžiausias atradimas yra  scena. Nėra  kito tokio tvarinio, į kurį galima taip tiksliai įdvasinti laiką, nepaisant  kokios apimties ir iš kokių amžių jis būtų, kaip ji, taigi — scena. Tokiam suvokimui tuoj pat pasijutau labai jautrus ir net atsakingas už jos išsaugojimą dvasioje. Atrodė, kad ir tylai  padoru ir protinga pakalbėti:
  — Ir ša, labai prašau, patylėkime. Žodis glosto, žodis muša. Neužmuškime juo to, kas taip netikėtai, netradiciniai  ateina  būti su mumis.
  Regis, jau suvokiu, kad scena yra visų laikų, visų epochų svarbiausioji susirinkimų, jų susiėjimų vieta. Man neleidžiama keisti ką  nors scenovaizdyje, bet nuostabu, kad miegančiam atviromis akimis nesunku įeiti į bet kurį laiką ir, regis, pradedu numanyti, kad ir būsimiems laikams scena vėliau ar anksčiau  atsivers. Galbūt net  sėdint man režisieriaus kėdėje.
  Plepu? Svajoju?
  Deja, reikia laukti, o tai nelengva, nes irgi neretai pasitikrinu, ar nesu psichiatrinės ligonines kokios nors palatos gyventojas.

• 
  

Fragmentai laiko ir savęs

 (30

    Užuolaida kėlėsi, bet ne todėl, kad paklusau Goliaus paliepimui. Jaučiau, kad dar nepasirengęs tokiam veiksmui. Nesutelkus komandos ir režisierius kaip be rankų, o scenai tokio jo nereikia. Reikėjo apsispręsti ir pasirinkti teritoriją, kurioje, atsisakius klajoklių dalios, galima būtų ilgesniam laikui įsikurt. Net ir apsikuopti reikia. Žinojau, kad pakėlus užuolaidą, scena persiformuosianti į vietovės gamtovaizdį. Nepasakytum, kad joje vaidinama; labiau panašu, kad joje gyvenama. Man nesunku buvo apsispręsti, kur pastatyti  režisieriaus kėdę, kad, pakėlus scenos uždangą, joje atsivertų pasirinktos vietovės panoraminis kraštovaizdis, tačiau būtent čia, būtent šitame šilinių dzūkų krašte, mudviejų su Vidiniu daugiausia prišiukšlinta – ir vis raštais, raštais... Ė, ką  bekalbėti, bet, žinoma, ne tik jais. Todėl ne taip paprasta atsiausti scenos užsklandą, rodant publikai, kaip pagyventa, kad  va ir šventų knygų lapai neišsilaiko jų viršeliuose; pustosi kaip mudviejų užrašai, kaip Šklėrių  gyvenimas.   
  — Nekrank, varnai Goliau. Nereikia taip skubėti. Ateis laikas bus ir vaikas. — sakau jam mintyse, baugiai pajausdamas, kad scenos užuolaida  keliasi. Bet — ne, ačiū Aukščiausiajam, dar — ne. Ji tik skvernu, tik atlapa prasiskleidė ir iš po jos pasirodė skara apsigaubęs susikūprinęs siluetas.
  — Pagaliau, — pratarė, bet  netrukus pažinau ją, Moterį, kurią jau įpratau vadinti Sėdinčiąja Ant Slenksčio. Paskui ją šiapus užuolaidos išniro Idinis, kuris stengėsi  padėti jai ant rankų palaikyti, atrodytų, nelengvą naštą, bet būtent —  kokią, nesimatė, nes jos našta  kaip ir ji pati, irgi buvo apgobta skara. It tik vėliau, nuklostant skarą, pamačiau, kad Moteris, apsivijus rankomis  slenkstį, spaudė it brangenybę, glaudė prie savęs ir kratėsi Idinio paramos.
  — O taip, Goliau, — pašokau nuo režisieriaus kėdės, skubėdamas pakelti užuolaidą ir girdėdamas savyje, regis, jau senokai laukiamą  tekstą. Krutėjo, judėjo, muistėsi, bet  išeiti  į viešumą negebėjo, o  dabar:

Gimtine,
kiek kartų sakiau, kad negrįšiu,
kiek kartų sakiau,
kad mylėti nemoku —
kelios trobos paliko,
tik kelios.
Bet kai miško tiek daug,
kai aukštos pušeles
it stygos nuo žemes
į dangų viršūnėmis kelias
ir skuba pareiti  atgal
pakanka ir tiek,
išdžiuvusio šulinio netgi pakanka,
išgerti kaip vėją, kaip midų,
kaip poterius paliktus, kalbant rožančių,
kaip spragilo muziką
kuliančio duonai javus.

Vėjas gūsiais į burną, į burną...
Neprisimenu,
ar bučiavo kas nors kada taip.

  Neatrodė, kad viską pasakau, bet neskubiai besiskleidžianti scenos uždanga, man talkino atsidengiančiu kraštovaizdžiu. Dabar  manęs vieno tokio nereikėjo, bet buvau įsitikinęs, kad žinau kokios muzikos jai reikia. O scenovaizdis vis plėtėsi, augo ir publika sukruto taip, kad tai vienas, tai kitas pradėjo rodyti į jos fragmentus, pradėjo komentuoti juos, nubudintus prisiminimais. Ji, publika, nebuvo gausi, bet dingojosi, kad žinau ją, pažįstu. Gal vienas kitas jos asmuo primirštas, tačiau reikėtų tik lengvai  atsikvėpti ir užmaršties dulkeles kaip mat išsivėdintų. Paduodamas ranką, galėčiau sveikintis, kreipdamasis vardais ir pavardėmis:  Sveikas, dėde Tamošiau Kibirkšti, sveikas dėde Kazy Markišiau... Tai artimiausi Felikso ir Karolinos Karlonų, išėjusių iš kaimo į viensėdiją, kaimynai. Tačiau prasmingiausia buvo stebėti Moterį, globojusią slenkstį; nešė jį ir atsargiai, kaip  į lopšį, leido nuo rankų, padėdama netoli Ūso balos. Bet ir tuomet, vis paglostydama, atkakli ir tyli,  žiūrėjo į  žemės lopinėlį, priėmusį slenkstį, ir regėjosi, kad mato, kaip ten, giliai, dar laukia jo pušelės šaknys, išauginiuos jį, pareinantiems į namus ir iš  jų išeinantiems.. Moteris atsisėdo taip, kaip buvau  įpratęs matyti, kaip nesinori ją vadinti kitaip, o tik Sėdinčiąja Ant Slenksčio

Ne,  nemanau, - dar tarė, —
kad galima iš pelenų užkurti ugnį
ir malkas (jau sudegintas)
iš naujo kraut laužan,
bet, Visagali, gal
tik vienas tu  nepatikėki manimi,
ką neretai ir sau
ir publikai sakau....

Sugrįžta vėl į Šklėrių pamatus
jų laukuose išaugęs miškas.
Genys meistrelis kala kala...
Vėl sodžius tartum karalystė bus.

Fragmentai laiko ir savęs

                  

   29

Štai jis, sodžius.
Nematęs tokio jo,
tačiau žinau:
įsiterpia į mišką —
namas prie namo.
Šilas tolsta
kol lauko kaimui bus.
Septynios dešimtys sodybų su kažkiek.
Dvi gatvės. Bet kas žino,
ar maža tiek, ar daug?
Ir tu, žmogau, kuris
čia pirmas atėjai,
kas būsi? Ir kodėl
nelieka tavo vardo, pavardės?
Net kapas, regisi, į žemę neįkritęs.
Argi galėję būti taip,
kad net ir jis išnykęs?
Parodom į tave sodžiaus vardu —
esą, gyvena Šklėrius, gyvas.
O kaip kitaip, jei tikime;
nuo tavo pavardės
ir Šklėrių sodžius vardas kilęs.
O kapas?
Deja, deja, tačiau atrodo,
ir kapas greitai bus.
Vėl ant laukų išaugo miškas
ir baigiasi grūdo sėja.
Į ką kalbėti? Kaip? Ir ką?

O Žodi, atsiverk,
kaip Dievui kažkada,
kai jis pasaulį šitą kūrė.
Atrodytų, ko reikia dar,
kai jau kėdė režisieriaus yra,
o ir scena savaime atsiranda būti.
Tik kilstelėk užuolaidą
ir godžios akys pasitiks tave:
nė vieno mirusio – visi gyvi.
O jeigu atsitiktų taip
kad tarp gyvų kažko nesurandi,
te ir tuomet ramybėje pabūna  Dievas.
Jis davė laisvę man.
o konkrečiau —
jis davė sceną, į kurią,
jei panorėsiu pats ateis numirti.
Bet šit tyliu.
Kodėl tyliu?
Ar ne todėl tylu,
kad — Dieve sergėk— šitaip nenutiktų.

  —  Ar girdite? Prašau pakelt užuolaidą, —vėl išgirdau varną Golių.

• Danutė Kunigiškienė sako, kad patinka.
• 

  Marija Makuniene skaitau ir skaitysiu jus ir tegul kiti skaito

  Prieš 17 val. · Patinka