Fragmentai laiko ir savęs

(14

Nuėjo Feliksas į tylą,
Žinojo, ir tyla už jį kalbės,
Proza ir sintaksė kalbės.
Žinojo, kad ir man kitaip reikėtų pamąstyti,
Vis atkakliau įeinančiam į gyvą mirtį,
į atmainą  kitoniškos būties.
Žinau, kaip lengva net save užmiršti,
bet  pasirodo — atsiminti nesunkiau.

O tu šalie, Savęsp šalie keistoji –
nelyg erdvė bekraštė ir žvaigždėta.
Atsikvepi ir išgirsti —
krūtinė vandenynu subanguoja.
Kaip šitokiu tikėti savimi?
Man reikia laiko, amžinybės reikia,
kad išpažinčiau šias tiesas raide,
kad nebijočiau Dievo Žodyje akis atmerkti:
Tikiu — ar girdite? —  tikiu
iš Žodžio sukurtu pasauliu.
Tikiu Žmogum į Dievą panašiu.
Tikiu, kad esame kaip jis: dabar ir visada.
Tikiu, kad  ir Mirtis – atokvėpio  minutė,
žvaigždės mikro dalis, ištirpusios žvake.

Maža  ugnelė, net labai maža,
o jos liepsna kaip gaisras išdega,

kol dvasioje atsiveria šalis Savęsp.
Tai jau kitaip
ir dukart  du — daugiau nei keturi.
Jausmų pasaulyje materija išnyksta,
o laisvė neprišiukšlinta daiktais.

Man nesunku ištart, parodžius į save:
— O kliedi, Pranai, kliedi, —
nes, kaip žinia,
Šeštoji palata tuščia nebūna.
Bet ar kas girdi ją?

2014-07-04 16:29

Fragmentai laiko ir savęs

Tėtis prie namų

  (13

Kai laiko daug,
jis nebrangus
kaip prekė turguose
užplūdusi prekystalius gausiau
negu pirkėjui reikia.
Dzieduli Feliksai, gal pailsėk.
Man tavo poilsio per daug nebus.
Girdžiu, kaip kalboje sukruto atmintis
ir nežinau: tikėti -  netikėti...
Argi galėję būti, kad kažkur
šitoj, vadinamoj Savęsp šaly,
ateidavęs pasupti tėtės.
Dzieduli Feliksai, — girdi? —
gal pailsėk.

Aukšti kalnai, beje, labai aukšti
po Žmogaus sielą vaikšto.
Esą, čia ir Vidinis būdavęs nelyg namie.
ir Moteris, vis sėdinti ant slenksčio.
Bet dar ne laikas mąstymais audroti galvą —
Tau  pažadu, kad jeigu taip,
tegul užtruks minutė, gal kita,
Bet  atsiminsiu net ir sintaksę
Lydėjusią kiekvieną žodį,
Čia išgirstų kalbų sakiniuose.

— Gal nori pasupti tėtį?
— Tėtį? Ką reiškia „pasupti tėtį?“
— Negi kurčias? Ir kaip kitaip jį tokį galima pasupti? - pastorėjo balsas, tardamas žodį „ tokį“.
— Klausiate, ar noriu pasupti tėtį? Jis gi... Nėra  jo.
— Yra  tavo tėtis. Jis dabar lopšyje.
— Nėra, nėra... Jau šešeri metai ir visas gruodis, kai nėra. Dabar jis Ten. Palaidotas Šklėrių kapinėse. Jau ir motina Ten, — pasakiau, o balsas toks, kad pats savęs nepažinau. Gal todėl tokiame pasimetime visai nerūpi, su kuo kalbuosi. O kad nekurčias, tai tikrai — ne. Girdžiu gerai, bet nesuprantu, kaip galima klausti tokių dalykų. Tačiau nežinia nyko su vis labiau tamsoje besišviečiančiu slenksčiu. Supratau, kad kalba Sėdinčioji Ant Slenksčio ir - Viešpatie! - ką pasakyti?
— Jūs labai pavargusi. Atleiskite, — pakalbėjau jai ir, užmiršęs nakties ramybę: — Vidini, kur tu? — pašaukiau savo priešą ir draugą.
— Mes visi labai pavargę. Tegu pailsi. Mokėkime vieni kitus pasaugoti, — jaukiai pasakė Sėdinčioji Ant slenksčio ir, regis, pirmą kartą pabijojau ją pavadinti anksčiau šauktais vardais. Net ir motinos...
— Iš tikrųjų, — pritariau, — poilsiui švenčių dienų daug, o nuovargio, gyvenant Savyje, nemažėja, — tačiau pasakęs tiek žinojau, kad beveik nieko nepasakiau. Praėjusių Kalėdų švenčių dienos jausmus taip skaudžiai sugėlė, kad, atrodo, galiu prie jų fiziškai prisiliesti kaip prie kulkomis suvarpytos sienos. O šiandien vėl šventė — prasidėjo Naujieji. Vėl reikia džiaugtis, linkėti gerų metų ir įsileisti kitų gerus palinkėjimus. Bet ar kas pagalvojo, kad, ko gero, daugiausia veidmainystės yra būtent šventiniuose palinkėjimuose.
— Kniaukia? — išgirdau lyg kačiuką.
— Verkia. Tuoj nutils. Geras tavo tėtis — paverkia, paunkščia, bet ir vėl, žiūrėk, miega, — išgirdau gerus žodžius Sėdinčios Ant Slenksčio. . Leidusi suprasti, kas jais pasakyta, vėl: — Nenori sugrįžti. Taip neretai būna. Kiti keturi jo broliai sugrįžo atgal. Vienas Divulis užsiliko.
— O! kad  suprasčiau, ką  jūs kalbate. Be Vidinio kaip be rankų. Gal jis man galėtų padėti.
— Darbo užteks visiems.
— Taip. Kas jį  mėgsta, taigi  darbą, jo visuomet užtenka,— patuščiažodžiavau fraze. Tačiau gal neteisinga tokių dalykų kratytis manant, kad  gyvenimą aplink  save galima apveržti kaip kelnes, susijuosiant jas diržu. Man toks tuščiažodžiavimas dažnai būna reikalingas. Mintis per frazes  skverbiasi  giliau į dalykų esmes ir jausmai budrūs pasiimti naują įspūdį, žinia, aplinkybę.
   Pažvelgiau verksmo pusėn. Akys ar apsiprato, ar tamsuma praretėjo. Atsirado  jau permatoma prieblanda, kurioje regėjosi jos apgaubti daiktai
— Tavo tėčiui savaitė ir trys  dienos. Į Naujuosius įėjo kaip jubiliatas -  sukaks dešimt dienų. Dar nepakrikštyta, bet  vardą  turi. Vincukas. Ateik. Pasupsi, — pakvietė sėdinčioji.
- Bet kad jau supa.
- Tai  jo brolis Divulis. Tavo krikšto tėvas. Jis vyresnis. Kiti keturi broliukai...  Ak, sakiau  jau, nenorėjo čia pasilikti.

Aukšti kalnai, deja, labai aukšti
po Žmogaus sielą vaikšto.
Turbūt be jų ir ilgesys
pareiti nemokėtų.
Aš ne gesinsiu jo
kol Trys karaliai, Trys išminčiai
Kreida ant staktos durų pasirašo,
Kol savas kraujas gyvas
Ir nesvarbu, kur praeityj lašėjęs,
Kur šiandieną laša...

• Aušra Kazlauskienė, Jolanta Klimaviciene ir dar 2 mėgsta tai.
• 

  Pranas Karlonas Daina ant kaklo Jo nešiota. Kitaip sakyti net neišeina.

Fragmentai laiko ir savęs

 (12

Dar nebaigiu kalbėti, ką paketinau
negarsiai, tyliai, lyg ir sau.
Ne ten dar, ne po mirtį aš dairaus;
dar vis dairausi savyje
ir kaip dienos šviesoj
vėl Feliksą, senelį išgirstu:

— Palauk.
Skubėt, manau, tiktai neverta,
dar metai, dar kiti
ir skambtelės varpai: Dievulis šaukia,
tuomet ir susitiksime
kaip kad sakai – anapus laiko.
Nors nežinau, iš kur toks vaizdinys.
Tai lyg tas pats lyg tarčiau -
anoj pusėj Dievo,
kuomet žinai ar bent tiki,
kad jis visur...
Ir aš, beje, į mirusius ėjau,
net  paskutinėj maldoje
dar vis prašydamas,
kad duotų duonos,
tos kasdieninės, nuo kurios
ir dantys ištrupėjo.

Taip nereikėjo.
Ir šitame laike
svarbu pajaust save
ir tokį, ir kitokį, ir visokį,
lig begalybės, lig paskutinio reiškinio,
įstrigusio į margaspalvę būtį
materija, dvasia, gal dar kažkuo.
Ne aritmetika skaičiuok, kiek ko Esatyje yra;
skaičiuoki savimi, kiek jau pabuvęs kuo
suvokdamas, kad tai ne pabaiga –
ir vėl, ir vėl reikėsią būti dar kažkuo
kaip kad dabar Žmogus esi.

Ech, Pranai, nemanyk, kad išmintis,
įšokusi į tavo, mano, o  juolab
į besikuriančios Visatos esmę.
Dažniau ir ji – kepurė ant  galvos,
kai regisi, kad užsidėjęs ja,
esi aukštesnis.

... pritilo Feliksas, bet neišnyko.

• Janina Staškevičiūtė Mažeikienė, Laima Žilaitytė-Mayer ir Aloyzas Surgailis sako, kad patinka

Fragmentai laiko ir savęs

                                                                           (11

Tiksena laikrodis,

Tačiau visai neskauda.

Anapus šito laiko — kitas bus.

Išmokau jau ir nebūtį paverst į būtį

Įeit į mirtį gyvas ir žvalus.

Ir jeigu kam norėsis mane peikti

Galbūt veltui neaušinkit burnų.

Kai ir šventieji telkiasi į žodį,

Nelengva pasirodyti kvailiu.

Pakako tarti: Feliksas, Karolina, 

Atėjus prie balos, Ūsu ją pavadinti.

Ir kilsteli dangus viršum galvos

Šakas išskėtęs, Vakarais – Rytais

Apglėbia miškas.

Man nelabai svarbu,

Kas kaip dainuoja čia;

Mieliausia, kad dainuoja ---

Kad neišsenka šulinių vanduo,

Dejonės irgi neišsenka...

O, koks turtingas čia žmogus!

Matai, girdi... ir gesta raidės klaviatūroje –

Geriau neparašysi.

Betgi rašau.

Betgi net nežadu šį užmojį palikti,

Gal naiviai, bet tikėdamas —

Ateis jis tyčia ar netyčia

Ir, skambtelėjęs savimi,

Įkris į mano žodį.

Proza gi, susiliejus su giesme

Jau neatrodys, kad proza.

Tiksena laikrodis,

O man visai neskauda,

Bet ne todėl, kad užu šito laiko – kitas  bus.

Aš įeinu į mirtį ir matau —

Pasaulis didelis ir mano ten, (jau – ten),

Gesinasi užmarštimi.

Pasupsiu jį, ant rankų kelsiu

Ir nesakysiu:

Viešpatie, netyčia,

bet nebūti ketinau.

• Jolanta Klimaviciene ir Dalija Kiliesiene tai mėgsta.

Fragmentai laiko ir savęs

                                                            (10

Ko nutilai, o Goliau varnai, krankt ant stogo?
Ir aš skaudus
Tartum išpampusi votis.
Norėčiau atsimint netekusius dėdes,
Beje, netekusius dar supant juos lopšy,
Kai iki jo man dar toli.
Tai buvo vyrai keturi,
Tačiau  net man dabar bevardžiai.
Gal būt todėl vardų ir angelai neturi,
Juos panardinę užmaršty.
Bet vis dėlto,
Išmokęs lopšį supt vėliau
Sukuos atgal aplinkui žemės ašį:
Kodėl man nepasupti jų
Sugrįžusių atgal į Ten
Kur motina Karolina
Nuo rankų kėlė juos į lopšį.

Senele mano, nedažnai
Aš ištariu taip aukštą vardą.
Net atmintis apauga samana –
Tas laikas toks,
Kad dar ir pats norėdavau nukrist į tavo sterblę.
Atsimenu nelyg šešėlį pilką,
Nukritusi ant gulto papečky,
O Karolina, motina šešių sūnų,
Šaknie, įaugti Karlonams į žemę.

Išliko du.
Vienas arčiau prie Dievo,
Divu ir Divuliu vadintas;
Jis mano krikšto tėvas.
O kitas – Vincas,
Vos tik ant kojų pasikėliau,
Nustebo žmonės, kaip labai į tėtę panašus.

O Goliau varnai, krank,
Tyla mums nepadės.
Aukšta šalis — šilinių dzūkų kraštas
Ir jos kapai aukšti
Po smėlį kaip po dangų vaikšto.

• Dalija Kiliesiene, Irena Tamošiūnaitė ir dar 2 mėgsta tai.
• 

  Laime Laimele Įamžintas gyvenimas, istorinę vertę turinčios eilės ... jau ir jausmas Dzūkijos gyvenimų keičiasi... to neatkartoja amžiaus naujovės... Ačiū

  Prieš 8 val. · Patinka
• 

  Irena Tamošiūnaitė Čia ne uoksas o visa pilis ir dar tas suolas...OCHO CHO.

  Prieš 7 val. · Patinka
• 

  Dalija Kiliesiene Bičiuli mielas, neseikėk laiko likusio
  Dienom nei jūrmylėm,
  Nei Goliaus skrydžiais,
  Protėvių gyvenimais, 
  Neišsakytais žodžiais,
  Puse metų ar puse uncijos – 
  Jisai reliatyvus ir būna – 
  Sekundės tampa amžinybe arba
  Žmogaus gyvenimas tik mirksnis.
  
  Bičiuli išmintingas, juk žinai,
  Kad meilė visko matas.

  Prieš 5 val. · Patinka
• 

Fragmentai laiko ir savęs

(9

Jūs sakote - tremtis, išeivija...
Jūs sakot – buvo karas.
Šitos dalios lig šiol yra
Ir nesvarbu, kas šaudo ką,
Ką karia.
Bet čia, gimtų namų palubėje,
Kur kažkada įstrigo balkyje kablys,
Kur užsikoręs suposi ant jo lopšys,
Gyvena Feliksas – mano senelis.
Ir keista, net baugu,
Kad iki šiol sakydavau – gyveno.
Nenoriu peikt savęs dėl to,
Nors mano moksluose jau pasakyta:
Kas buvo – pasilieka būti,
Jei durys uždarytos sandariai.

Su juo, su Feliksu,
prie varlėm kurkiančios balos,
Ūso vardu vadintos,
Atėjo būti Karlonai...
Nepyk, seneli, ir neguosk manęs
Aš  suprantu -  ne šiaip čia Trys karaliai
Ilgu, neklystančiu keliu
Iš tolimos šalies keliavo.

Kupranugariai ilsisi apirusiame patvory,
Palikę pėdsakus ateiti į Betliejų
Ir pamatyt, kaip atkakliai
Tik gimęs kūdikis
Žiemos saulėgrįžą, saulelę kelia.
Kuri mažu, it gaidžio žingsneliu
Aukštai į Jonines išeina,
Ir Trys karaliai iš paskos...

Jūs sakote – tremtis, išeivija...
Jūs sakot — buvo karas.
Regiu, kaip kablį į lubas
Mano senelis kala
Ir pirmą kartą supasi lopšys.
Įkėlė vieną, antrą kūdikį,
Vėliau ir kitą, ir ketvirtą,
Bet pirmas numirė,
Paskui dar vienas
Įkėlus šeštą, - jau numirę keturi.

Kiek angelų iš vieno lopšio!
Kiek atminties, skaudžios kaip karas!

Fragmentai laiko ir savęs

   (8

— Pramerk akis,
Nes sapnuose visaip nutinka,
Net ir žvaigždė užgęsta it nebuvus,
Garsiau už varpą skambina liežuvis,
O varnas Golius it Čiurlionis
groja „Mišką“, —

Vėl užgulė kažkas balsu ausis,
Kažkam ir vėl labai parūpę
Išsaugoti kaip šventą raštą,
Kaip Jėzų, kryžiumi prikaltą,
Vėjais šukuotą
Smėliu papustytą
Sunkaus vargelio ašarą – šilų Dzūkiją,
Neleidžiant sužinoti jai,
Kaip džiūgauja šviesa,
Kai Dievas ir žmogus drauge
Su šaknimis į žemę lig dangaus.

Kalbėk,
Net  jeigu pragaras esi,
Ką nori man sakyk, nežinomasis.
Akis pramerksiu
Bet pasakoj, pabuvusi siela,
Aukštų  pagundų neapleis.
Jei ne kalnais, tai bent savim
Jos ateitį čia paauginsiu.
Na taip, aš žodžių ne savų
Gan nemažai pririnkęs,
Bet pasakyta irgi be manęs —
Tai tik todėl, kad rūpi kuo geriau
Išreikšti save patį

Joninės gesta, kaip kasmet
O virš laužaviečių  - apkutę debesys
Ir prunkščia atgrasiai lietus,
Bet man nereikia šitokio peizažo,
Nereikia pakartojimų,
kuriuos beveik per šimtą metų
Savy įaugusius turiu
Nereikia, Goliau, ištikimas paukštį,
Įaugęs į šilus krauju.
Juo nenutyla grot M. K. Čiurlionis
Ir gera man, kad tokiai atminčiai
Net  pameluoti savyje nemoku..
Bažnyčių daug, bet ši, kur Žmoguje,
Lig šiolei man aukščiausia

.

2014-06-28 14:15